Partizanų karas

Tai klasikinė, bene labiausia pasaulyje žinoma knyga apie partizaninį karą. Ir neveltui. Ją galima studijuoti kaip vadovėlį, čia pakankamai smulkiai išdėstyta visa partizaninio karo eiga – nuo pat karo priežasčių iki galutinės pergalės ir netgi tolesnio visuomenės bei valstybės vystimosi. Knyga tinkama subrendusiems kariams, norintiems kariauti partizaninį karą, taip pat antipartizanines operacijas planuojantiems politikams bei kariams, na ir visiems kitiems inteligentams. Knyga netinkama nesubrendusioms asmenybėms (nesvarbu, jaunoms ar ne visai), kurios prisiskaitę sugalvotų kokią revoliuciją pakelti, arba (kas realiau) visokiuose čatuose svaigti apie pasaulinę revoliuciją ar kapitalizmo baigtį.

Knyga tinka visiems partizanams – ir socialistiniams, ir nacionalistiniams, ir kokiems tik nori. Guevara, kaip žinia, buvo marksistas ir propagavo pasaulinę socialistinę revoliuciją, bet tai netrukdo jo žinias panaudoti ir nebūtinai socialistams. Aišku, šiais laikais nemaža knygoje aprašomų dalykų yra pasenę, pvz., smulkus ginklų, kurie jau nebenaudojami, aprašymas, bet ne čia esmė. Pagrindiniai Guevaros partizaninio karo dėsniai, taip vadinamos „septynios aukso taisyklės“, aktualios visuose partizaniniuose karuose:

1. Nepradėk kovos, kurios negalima laimėti.
2. Nuolat judėk į priekį, smok ir bėk.
3. Naudok priešą kaip pagrindinį ginkluotės tiekėją.
4. Dangstyk savo judėjimo pėdsakus.
5. Išnaudok karo veiksmams netikėtumo elementą.
6. Išsikovojęs tam tikras pozicijas, formuok naujas kolonas.
7. Apskritai veik trim etapais: strateginė gynyba, pusiausvyra tarp priešo veiksmų ir partizanų veiksmų galimybių ir, galiausiai, visiškas priešininko sutriuškinimas.

Nežinia, ar Guevara studijavo Sun Tzu „Karo meną“, bet jį patį iš dalies galima vadinti partizaninio karo Sun Tzu.

Knygoje glaustai, bet pakankamai aiškiai aptariami ne tik pagrindiniai ginkluotos kovos, bet ir jos organizavimo principai: tiekimas, civilių organizavimas, moterų vaidmuo, sveikata, diversijos, karo pramonė, propaganda, žvalgyba, apmokymas bei organizacinė armijos struktūra. Knyga, be jokios abejonės, nėra išsamus partizaninio karo vadovėlis, veikiau – partizaninio karo pagrindai.

Autorius daug dėmesio skiria civilių gyventojų, bet labiau – pačių partizanų propagandai, arba kaip tuomet buvo sakoma – revoliuciniam švietimui. Ir jis visiškai teisus. Gali karius paruošti ginkluotai kovai, apmokyti juos taktikos bei kitų gudrybių, bet visa tai bus nieko verta, jei neuždegsi jų pagrindine kovos idėja. Kokia idėja, čia jau priklauso nuo konkrečių istorinių aplinkybių – tai gali būti pasaulinės socialinės revoliucijos idėja, gali būti ir okupuotos šalies išlaisvinimo idėja, o gali būti ir miško gelbėjimo, naikinant bebrus, idėja.

Guevara ne kartą knygoje pabrėžia būtinybę partizanui būti aukštos moralės bei idėjiškai pasikausčiusiam. Visa tai, be abejonės, teisinga ir gražu, bet tikrovė, deja, skiriasi nuo teorijos. Pats Guevara buvo negailestingas savo priešams, įsakė sunaikinti nemaža civilių gyventojų, kitaip tariant, naikinimo instinktas ir džiaugsmas nugalėjo jame racionalų išmintingo bei gailestingo kario dvasią. Jis pats išdavė savo paties principus. Bet čia jau kita istorija, su šia knyga ir šia recenzija tai tiesiogiai nesusiję. Kiekvienas mąstantis karys visada pasinaudos savo priešo išmintimi bei patirtimi. 

Kiekviena karta kariauja savo karą, savo revoliuciją. Mano kartos revoliucija buvo Sąjūdis, ir aš dėl to labai džiaugiuosi. Nepavydžiu dabartinei jaunajai kartai, kuri neturi tokios ryškios ir gražios revoliucijos. Betgi jie turi savo revoliuciją, tik ji žymiai sunkesnė. Nes įveikti reikia ne išorės priešą, bet vidinį – t. y. patį save. O ar šioje kovoje gali padėti klasikinės partizaninio karo taisyklės, nežinia. Kiekvienas sprendžia pats.