Paprastos beprotybės istorijos

„Toks darbas buvo, kad reikėjo klientų laukt, tai skaičiau knygas, – sakė man iš matymo pažįstamas skinas prie lauželio Alytaus parke. – Tas Bukowskis – galvojau, kad bus gerai, bet po kurio laiko atsibodo: rašo vien kaip geria ir pisasi, gėriau gėriau, tada pisausi, tada vėl gėriau…“ Ir, žinote, nepaisant debiliškų oponento politinių pažiūrų, šia tema visiškai negaliu jam paprieštarauti.

Pradėkime nuo to, kad Bukowskis yra prastas prozininkas. Tikrai nežinau, kaip yra su jo poezija, poezijos skaitau labai mažai – nes dažniausiai (ne visada, nepulkit bėgti į Lietuvos paštą mojuodami pykčiu varvančiais vokais; dažniausiai) ji būna įdomi tik tiems, kurie ją rašo, ir jų katėms. Bet žmonės, kurių nuomone pasitikiu, kalba, kad jo poezija tikrai gera. O ir „Paprastose beprotybės istorijose“ pats ar kitų lūpomis save geru ar geriausiu regiono ir laikotarpio poetu / rašytoju – regiono plotas ir laikotarpio ilgis priklauso nuo užplūdusios vidinės didybės – vadina mažiausiai dešimt kartų. Bet prozininkas jis prastas, ir „Paprastos beprotybės istorijos“ tai dar kartą įrodo.

Pasakymas „nemoka gyventi“ skamba didaktiškai ir seniokiškai, bet Bukowskis iš tikrųjų nemokėjo gyventi. Neturiu omeny alkoholizmo, asocialumo, didybės manijos, polinkio į perversijas: visa tai būtų tiesiog nuostabu, jei tik tame sociopatiškame elgesyje būtų individualumo, tikrosios paniekos visuomenei, užuominų į fauno gyvenimo būdą, linksmybės ar à la Camus nihilizmo. Bet Bukowskio pašlemėkiškumas – gana vienpusiškas, kad būtų peržengta riba tarp poeto ir šikniaus. Taip ir dainavo „Modest Mouse“: „Ir jo, žinau, visai neblogas skaitalas, / Bet, Dieve, kas norėtų būti tokiu šikniumi?“ Vienoje novelėje Bukowskis džiaugiasi, kad jam tekusi šlovės dalis nepernelyg sunki, kad, skirtingai nei Henry Milleriui, jam nereikia matyti prieš namus stovyklaujančių gerbėjų. Aš sakyčiau – paprasčiausias nemokėjimas gyventi ir rašyti prozos, o ne atsitiktinai tekusi „normalesnė šlovės dalis“.

Gerai, ta kolosalumo aura, ji yra: „O-o, Bukowskis.“ Atrodo, kad sugebėjimas peržengti ribą tarp poeto ir šikniaus nesimaskuojant jokiu meniškumu būtent tuo metu ir toje vietoje, kur tabu turėjo būti laužomi (sena dainelė: JAV, 7–8 dešimtmečiai), buvimas nemadingam tuomet, kai nemadingam būti buvo madinga, tą aurą jam ir pelnė. Na taip, 10-ojo dešimtmečio vidury buvo kilę protestų prieš „Byvį ir Tešlagalvį“ per LNK, bet laikai keičiasi, ir tai tampa nebe taip svarbu. Ir nuo to, kad šis skaitalas nebijo savęs vadinti skaitalu, kad rašytojas nebijo peržengti nerašytojiškumo ribos, kad „teškia“ neva „žiaurią tiesą“ apie tai, kaip visi apsišiko, aš nedrėkstu. Been there, seen that*. Teks stengtis labiau arba mokėti grynais, Bukowski.

Intelektualumu neatmieštos černūcha ir pakazūcha iš tikrųjų jaudina mažai. Bukowskis skundžiasi, kaip niekur nebeliko tikrų rašytojų ir visi išsipisinėja, bet taip labai ilgisi hemingvėjiškos kūrybos, kad įmano net pasikalbėti su juo. Dar pasirenka „filminį“ rašymo stilių, kuriame kiekvienas viskio gurkšnis reikšmingas savo nereikšmingumu, o seksas apsiriboja perkamumu ir prievarta. Rašytojas, t. y. Bukowskis, gyvena cinema noir detektyvo gyvenimą: cigaretės, prietema Kalifornijoje ir moterys gražiomis kojomis, „tik prasivėrus biuro durims žinojau, kad įeina bėda“. Ten, kur tikėtumeisi nevykėlio manifesto, atsisakymo galvoti ir rašyti remiantis laimėtojo–pralošusiojo santykiu, randi tik tą „žiaurią tiesą“, kuri yra ne tik žiauri, bet ir žeminanti, nes jai pasiduodama: nevykėlis nori būti vykėliu. Čia senis perlenkia būtent tą lazdą, kuri ir daro jį seniu: „Ot tai būdavo laikai, / įkiši ir palaikai.“ Keturi įvarčiai svarbiausiose mokyklos varžybose, o dabar – gerti gerti, pistis pistis.

Žodžiu, ant šio bekatarsio rašymo nelabai išeina net pykti. Gal iš čia ateina ir jausmas, kad tiek Bukowskis turėjo egzistuoti, tiek ši knyga turėjo būti Mariaus Buroko išversta į lietuvių kalbą. Gali būti, kad nežavintis paprastumas ir visa apimančio nuobodulio filosofija, kurią dažniausiai puošia šlykštumo estetika, iš tikrųjų turi savo vietą po dangumi ir netgi privalo būti kišama mums per gerkles, paneigiant visus padorumo ir įdomumo sfinkterius. Ginant Bukowskį, galima pasakyti, kad bent ketvirtadalis šito lengvo skaitalo yra iš tikrųjų įdomus, labiausiai – ten, kur konstruojama mažiausiai arba, atvirkščiai, daugiausiai. Fantastinės novelės, novelės apie kalėjimą, pasišnekėjimai ir situacijos vertinimai su kuo mažiau manieringumo ir tiek nuobodžių, kad vemti verčiančių vėmalų – štai dėl jų gali pajusti, kad šitas senas hipsteris vis dėlto buvo mums reikalingas. Bet jam nepatinka būti reikalingam, nepatinka rašytojai, nepatinka rašymas, nepatinka žmonės ir nepatinka gėrimas. Labiausiai Bukowskiui patinka nepatikti ir kai jam kas nors nepatinka. Ir duok Dieve jam sveikatos.