Obuolių sėklų skonis

Prieš metus Lietuvoje pasirodęs vokiečių rašytojos Katharinos Hagen romanas „Obuolių sėklų skonis“ („Der Geschmackvon Apfelkernen“) sukėlė nemažai prieštaringų skaitytojų komentarų. Ši knyga Vokietijoje jau tapo bestseleriu ir yra sparčiai verčiama į kitas pasaulio kalbas. Kritikai giria autorę už idėją ir meninio žodžio skambesį. Jie teigia, kad šį romaną turi perskaityti visi.

Romano centre – jauna mergina, vardu Irisė,  po daugelio metų grįžusi į namus, kuriuose prabėgo visos jos vaikystės vasaros. Irisė šiuos namus paveldi iš savo senelės Bertos. Klausimas, kodėl senelė, kaip paveldėtoją, pasirinko Irisę, taip ir lieka neatsakytas visame knygos siužete. Šiuose namuose mergina susiduria su praeities šmėklomis, prisimindama savo vaikystę,ji iš naujo išgyvena netektis „ [...] teta Ana mirė nuo plaučių uždegimo“ ir giminės tragedijas. Visa, į ką anksčiau  žiūrėjo naiviai ir vaikiškai, jai ima atrodyti, kaip svarbiausia gyvenimo tiesa šiuo gyvenamuoju momentu. Irisė, bandydama suprasti savo vietą pasaulyje, kelia sau egzistencinius klausimus, į kuriuos atsakymų ieško ne tik gyvenamoje tikrovėje, bet ir prieš  daugelį metų gyventame laike.

Siekdama sukurti kuo išraiškingesnę metaforą, Katharina Hagen pasitelkia gamtos motyvus. Sodas šiame romane turi labai didelę reikšmę. Jis ne tik perteikia veikėjų jausmus, bet turi magiškų galių. Čia raudonieji serbentai per naktį virsta baltaisiais „ [...] raudonieji serbentai,lydimi paskutiniųjų ligonės atodūsių, virto baltaisiais“, iš jų verdama uogienė vadinama „konservuotomis ašaromis“. Šia gamtos metafora autorė išreiškia romano veikėjų užslėptą skausmą. Sode  du kartus per metus pražysta medžiai. Nuo senų laikų saugotas ir puoselėtas sodas, mirus Bertai, sulaukėja. Jis yra apleidžiamas.

Romano autorė gana subtiliai vaizduoja dviejų laikų sankirtą. Namas, į kurį grįžta Irisė, tarsi laiko mašina, nukelianti į praeitį. Laikų žaismė pabrėžiama detalėmis, jos čia itin svarbios. Paprasti, buitiški daiktai tarsi prabyla ir ima pasakoti senas istorijas. Žvelgadama į juos Irisė mintimis nusikelia į praeitį, kurioje šie daiktai turėjo tam tikrą reikšmę, atliko tam tikrą vaidmenį. Kelionės laiku ir dėmesys detalei sužavėjo jau ne vieną romano skaitytoją, tačiau Dalios Zabielaitės teigimu „Pasakototjos Irisės šokčiojimai į praeitį ir dabartį yra per daug paviršutiniški ir fragmentiški, jie nekuria koherentiško pasakojimo, kuris turėtų sustyguotą gilesnę prasmę – tik šiaip vieną fragmentą deda prie kito“. Šie prieštaringi vertinimai tik parodo, kad į autorės kuriamos kelionės laiko erdve simbolius galima pažvelgti ne vienu aspektu.

Irisė tarsi šių dviejų laikų centrinis ašis. Ji priklauso savo giminės jaunajai kartai, tačiau nuolat atsigręžia į senąją. Mergina mėgsta vilkėti senais savo tetų rūbais, taip šiuolaikiniame pasaulyje atrodydama nešiuolaikiška. Seni rūbai perteikia, kažkada jais vilkėjusių šeimininkių dvasią, įprasmina jų buvimą Irisės gyvenime. Tai detalė, kurią Irisė atsineša iš praeities į dabartį.

Romane didelis dėmesys skiriamas kartų tarpusavio santykiams. Itin stipriomis asmenybėmis vaizduojamos moterys.  Pasakojime jos tarsi užgožia vyrus, palikdamos juos kažkur „nuošalėje“. Vaizduodama moters gyvenimo subtilybes, jos tapatumą, žvelgdama į pasaulį moters akimis, autorė priartėja prie feministinės prozos rašytojų. Pati svarbiausia romano moteris – ne pasakotoja Irisė, o jos senelė Berta. Pačios Irisės teigimu, senelė buvo namų siela. Senatvėje, ėmė prastėti Bertos atmintis, kilo daug sveikatos problemų. Jos dukterims ir anūkėms tai buvo skaudus smūgis, tačiau, žvelgiant į šio kūrinio kontekstą, šią tragediją galima vertinti paradoksaliai: Berta negali prisiminti skaudžios praeities (vyro, sesers mirties, tragiškos pirmosios anūkės žūties).  Užmarštis jai kelia daug buitinių problemų, tačiau tuo pačiu prisiminimai jos negali skaudinti emociškai. „Užmarštis buvo vandenynas, skalaujanti pavienes prisiminimų salas. Jame judėjo srovės, sukosi verpetai ir vėrėsi gelmės. Kartais susidarydavo seklumos, iš kurių susiformuodavo salos, kartais tos salos nugrimzdavo. Smegenyse kildavo potvyniai ir atoslūgiai. Tik Bertos smegenyse potvyniai visiškai ir visam laikui buvo nugramzdinę salas“.  Iškeliaudama iš šio pasaulio, Berta palieka neaskleistas šeimos paslaptis. Tai jos nugyvento gyvenimo liudijimai, kurių ji pati nebepajėgi prisiminti.

Kaip ir dauguma šiuolaikinės vokiečių literatūros kūrėjų, Katharina Hagen į savo romano siužetą įpina ir meilės istoriją, be ko romanas nebūtų romanas. Visoje šioje laikų ir daiktų maišatyje pražysta meilė – Irisė įsimyli savo vaikystės draugą teisininką Maksą Omštedą, kurį anais laikais vadindavo „prielipa“. Irisė pažvelgia į šį vaikiną naujomis, jau subrendusios moters, akimis.

Autorės mintis dvelkia ironija. Kasdienius, paprastus dalykus, Katharina Hagena sugeba pavaizduoti kaip juokingus pamąstymus, kurie suteikia romanui tam tikro pikantiškumo bei „nuspalvina“ jį įvairesnėmis spalvomis. „Žodį „sekta“ jie tardavo prislopinę balsus, tarsi baimindamiesi, kad ji tyko ir laukia, kol galės nutverti vieną iš jų, nuskusti jam galvą ir kaip pamišėlį iš Skrydžio virš gegutės lizdo, mušantį žvangučius, paleisti blaškytis po pasaulį.“ . Dėl šios priežasties knygą įdomiau skaityti, autorė priverčia nusišypsoti ir taip atitolina nuo „ blankoko tragizmo nuotaikos“ , kurią savo straipsnyje „ Pradžios sėkmė ir nesėkmė“ pabrėžia Dalia Zabielaitė. Toks dviprasmiškas vertinimas tik įrodo, jog skaitytojams reikalingi įvairaus pobūdžio kūriniai ir, jei vienam iš jų knyga pasirodė stulbinanti, kitam ji gali palikti prastą įspūdį.

Vertinant skaitytojų komentarus apie šią knygą, pasitvirtina pastaroji mintis, jog nuo žmogaus priklauso ar kūrinys paliks pėdsaką jo širdyje, ar ne. Vyrauja tokie pasisakymai, kurie teigia, kad rašytoja sugeba sugrąžinti į praeitį pačius skaitytojus ir dar kartą prisiminti tam tikrus gyvenimo etapus, išgyventi juos. Vieniems tai paliko šilumos jausmą, kitus privertė liūdėti. Vieniems skaitytojams pavyko pajusti medžių ošimą, kiti tai vertino kaip eilinį bandymą „prasibrauti“ į skaitytojų širdis tokiais senais ir gana įprastais metodais. Taigi peršasi išvada, jog romanas vertinamas kontraversiškai.

Vokiečių literatūroje meilės tema labai svarbi, kaip ir labai svarbus joje vaizduojamas istorinis laikas. Romane „Obuolių sėklų skonis“ giminės istorija pradedama pasakoti nuo Antrojo pasaulinio karo iki XX – o amžiaus pabaigos. Tačiau istorinis laikas, karas čia daug reikšmės neturi. Prie jų grįžtama tik nuotrupomis. Tuo labiau tai nesvarbu, pasakojant apie Irisės ir Makso meilę. Šis jausmas tarp jų plėtojamas be jokių intrigų. Viena, kas trukdė Irisei atskleisti Maksui savo jausmus buvo faktas, kad jie vaikystės draugai. Tačiau greitai ir šis faktas liko tik faktu. Žvelgiant į ši romaną, kaip į meilės romaną, jo turinys atrodo ganėtinai „pigus“, pasigendama tikro jausmo metaforos.

Dažnai šis romanas lyginamas su britų rašytojos J. Harris romanu „Gervuogių vynas“. Abu šiuos romanus sieja tai, kad jų veiksmas vyksta mažame miestelyje. K. Hagena, kaip ir J. Harris, savo kūrinyje dažnai keičia vaizduojamąjį laiką, aprašoma tai praeitis, tai dabartis. Vaizduojamas paslaptingas sodas. Tačiau nepaisant visų šių panašumų, kiekvienas romanas- savitas ir vertas paskaityti.

„Būdama nepalenkiamai patikima, atmintis mums taptų visiškai nebereikalinga“ (Paul Valery). Tai pagrindinė romano „Obuolių sėklų skonis“ mintis, kuri „puikuojasi vos atvertus šią knygą ir kuri tarsi „parodo“ kokia linkme ves knygos siužetas bei ko reikia tikėtis. Nors knyga vertinama įvairiai, tačiau perskaityti ją vertėtų tiems, kuriems svarbi praeitis ir kurie mėgsta į ją pasinerti dar ir dar.