O rytoj vėl reikės gyventi

From: barauskaite@yahoo.com
Dabar man 27-eri. Aš jau turiu ko ilgėtis. Laiko, kai buvo kitaip. Žinoma, ir aš nebegaliu gyventi be elektroninio pašto ar mobiliojo telefono. Geriau bendrauti su žmonėmis šitaip negu niekaip. Jūsų rankose — mano pirmoji knyga. Knyga apie laikus, kuomet visas gyvenimas siunčiamas internetu, meilė prasideda SMS'ais, o žmonės susitinka tik tam, kad kartu pasigertų. Nors būna ir sekso, sutinku.

Pagarbiai,
Ugnė Barauskaitė

P.S. Kaip ir mano herojė, aš dirbu radijuje. Todėl šios istorijos tikrai galėjo nutikti man. Nors galėjo ir nenutikti. Arba nutikti ne man. Matot, tiesa yra tai, kuo tikite.


"Laba diena, mano vardas manukoshe, man 20 metų. Ką tik perskaičiau knygą kuri kardinaliai pakeitė mano gyvenimą..." Eeem, dar kažką ne taip apie mane pagalvosit. Gerai. "Laba diena, mano vardas manukoshe, man 20 metų. Ką tik perskaičiau Ugnės Barauskaitės knygą "O rytoj vėl reikės gyventi". Ir pažadu, kad tai ne paskutinis kartas." Iš tikrųjų, po Bridžitos Džouns dienoraščių trūko mano gyvenime knygos, su kurios heroje galėčiau identifikuotis. O, beje.. tam tikros asocijacijos su pastarąja knyga gali kilti - jau vien dėl formų artimumo. Ten dienoraštis, čia - e-mailai be atsakymų. Bet nenoriu kabinėtis, knyga man iš tikrųjų patiko. Dievas man atlygino su kaupu ilgas geros lietuviškos knygos laukimo valandas. Na, gal tik išgertuvių ir pasidulkinimų šiek tiek padaugino. Bet - viskas čia artima, lietuviška, sava. Nuo Marijono Mikutavičiaus "Trijų milijonų" iki Kristijono Karinausko mirties.  "Laba diena. Mano vardas manukoshe. Man 20. Po šešerių metų, kai mano ir pagrindinės herojės amžiai susilygins, ši knyga taps mano Biblija."