Nematomi miestai

Atlantida

Ak, nuostabūs gi tie italai! Gal jie tikrai žino, kaip pralenkti ar atsukti atgal laiką? Tik kažkodėl šia paslaptimi su niekuo savanaudiškai nesidalija. Labai gaila... Leonardo da Vinci juk regėjo sraigtasparnius, povandeninius laivus, visokiausius keistus mechanizmus, o kur dar kiti renesansininkai ir vizionieriai: astrologai, alchemikai, tapytojai, architektai, poetai. Visų nesuminėsi... Matyt, humanistai pasėjo gerą sėklą į palankią dirvą, nes ji nuolat veši, kartkartėmis išaugindama šį tą tikrai nuostabaus.

Pavyzdžiui, Italo Calvino ir jo proza „Nematomi miestai“. Kitados apie jį savo „Netobulume“ rašė A. J. Greimas ir nuo to laiko ši fonetiškai skambi pavardė man užsifiksavo pasąmonėje... Jo kūrinys paremtas, atrodytų, iš mokyklos laikų visiems žinomu aferisto Marco Polo gyvenimo faktu, visiškai intravertiškas, beveik be veikėjų, be veiksmo, be intrigos, be nieko. O kaip saldžiai skaitosi! Matyt, vaizduotė kiekvienam rašytojui yra pats svarbiausias dalykas.

Tai dviejų vyrų – Marko Polo ir Kublos Chano (turbūt apsirūkiusių žolės) – pasipasakojimai vienas kitam apie savo svajonių miestus, per kažkokius neaiškius laiko ir erdvės kanalus pamatytus visose visatos platybėse ir siaurybėse. Panašu į sakmių, mitų ar ankstyvųjų keliautojų pasakojamuosius naratyvus, kur fantazija ir išmonė dažnai atstoja sveiką protą. Bet ar ne svaigios iliuzijos visada reikėjo ir reikės žmonėms? Iš pradžių auksaburnis Markas Polas lyg kokia Šeherezada kabina savo vaizduotės miestų makaronus Chanui ant ausų, ir šiam tai labai patinka. Štai čia šiek tiek imi fantazuoti... Šeherezada sultonui pasakojo taip intensyviai, ilgai ir gudriai, kad po 9 mėnesių net pagimdė. Kokia ten meilė buvo tarp Marko ir Kublos – neaišku. Greičiausiai tikra. Nes tas fantazminis kištraukiavimas tęsiasi visą knygą. Kaip minėjau, pradžioje aktyvus italas. Paskui iniciatyvos jau griebiasi pats mongolidas, perkandęs makaronščiko gudrybes:

– Nuo šiolei aš aprašinėsiu miestus, – pasakė Chanas. – O tu per savo keliones patikrinsi, ar jie yra.

Bet Marko Polo aplankyti miestai visada skyrėsi nuo tų, kuriuos įsivaizdavo imperatorius.

Ak, kaip gaila! Ką gi, kaip sakė garsus poetas: kažkas iš dviejų, kaip ir dera, stipriau mylėjo... O po visų hašišinių pasakojimų eina ir žaidimas šachmatais, kurį irgi galima interpretuoti kaip coitus. Bravissimo!

Kuo baigėsi ši bergždžia meilė, italų rašytojas aiškiai neparodo. Mes sužinome tik apie sudarytą tų miestų atlasą, kuriame yra žemėlapių, informacijos apie pažadėtąsias žemes, aplankytas mintyse, bet dar neatrastas ar neįkurtas. Ir viskas. Kas vyko toliau (kam įdomu), gali perskaityti istoriniuose veikaluose, nes knyga neturi nei pradžios, nei galo.

Kaip žinome, imperijos griūva, žmonės išsiskiria ir miršta, o iš didžiausių manuskriptų lieka tik menkos tekstų skiautės. Ir to galbūt užtenka.