Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Negyvenami miestai

Negyvenami miestai Socialinių tinklų apokalipsės užkalbėjimas:

Adul dvadul! Trinta linta! Peta salen! Galin dina dikšt!
Televizoriai, radijo imtuvai, mobilieji telefonai ir kompiuteriai, IŠSIJUNKITE!
Reklaminiai žurnalai ir laikraščiai, SUDEKITE!
Socialiniai tinklai, internetine erdve ir Wi-Fi ryšy, PRANYKITE!
Pasauli, TAPK nepriklausomu nuo mūsų, kad galėtume patys augti, bręsti ir senti natūralioje aplinkoje, paklusdami gamtos dėsniams, kad negalėtume vienu mygtuko paspaudimu keisti, ieškoti ir lengvai rasti!
Žmonės, IŠSIVADUOKIME iš interaktyvumo gniaužtų, SUGRIAUKIME „globalų kaimą“!
Klikt, klikt, klikt...

Alina Meilūnaitė – trijų vaikų mama, komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė, debiutuojanti rašytoja, kurios vardas gali būti žinomas žurnalistika, komunikacija, reklama ir medijų studijomis besidomintiems specialistams ir kitiems šių sričių šalininkams bei kritikams. Jos debiutinį romaną „Negyvenami miestai“ (2014) pasirinkau neatsitiktinai, nes, kaip knygoje rašoma, vidine klausa pajutau knygos vibracijas, kurios sutapo su manųjų vibracijų dažniu. Tiesiog negalėjau jos neperskaityti! Atsivertusi ją, skaičiau sakinį po sakinio, kol galiausiai atsivėrė unikaliai kuriama šiuolaikinio žmogaus gyvenimo drama, persmelkta reklamos, medijų ir kitų globaliojo pasaulio padarinių.

Kaip romane vaizduojamas šiuolaikinis žmogus? Jis vienišas, egzistuojantis už tikrovės ribų ir besimėgaujantis internetine jausmų iliuzija ir visišku anonimiškumu. Jis imituoja jausmus ir emocijas, nes jo sąmonė perkelta į naujų technologijų sukurtą pasaulį – pseudorealybę, kurioje yra praradęs save, nebemoka būti savimi ir gyvena pseudogyvenimą. Nesvarbu kaip bepavadintume šį reiškinį: ar sąmonės tinklu, ar spąstais, ar sistema, tačiau jis verčia žmogų būti „blogu“, neturinčiu perspektyvų keistis, augti, būti asmenybe ir individualybe, kadangi jis tampa pigia reprodukcija. Kitais žodžiais tariant, tokio žmogaus egzistencija reiškiasi kasdieniu spoksojimu į mobiliojo telefono, televizoriaus, kompiuterio ir el. knygų skaityklės ekranus, kuriuose atsispindi jo mintys, veiksmai, viltys, svajonės. Argi tai neapgaulinga? Tuose ekranuose jis regi ir išgyvena kitų gyvenimus, kurie srūva į jo (pa)sąmonę tinklais, nes jo nervų tinklas suaugęs su viešųjų ryšių tinklais. Šiuolaikinis žmogus gyvena iš svetimų idealų, SIM kortelėje prirašytų vardų, kompiuteryje (ne)peržiūrėtų filmų, užmirštų nuotraukų, (ne)baigtų žaidimų, (nebe)reikalingų dokumentų... Šis informacinis perteklius „plinta nematomu būdu, varva per sienas“ (p. 47), dvasiškai ir fiziškai vargina, verčia susvetimėti ir t.t. Perteklinė informacija pastebimai keičia šio žmogaus gyvenimo įpročius, jausmus ir požiūrį į jį supančią aplinką.

Kūrinyje pasakojama pirmuoju asmeniu (jaunos lietuvės lūpomis), o dėmesys teikiamas lietuviškai pseudotikrovei (pa)vaizduoti. Gali kažkas paklausti: kodėl lietuviai? Šios tautybės atstovai ypatingai kenčia nuo šiuolaikiškumo (t. y. globalumo), kuriuo papildoma kitų neigiamybių seka: geografinis, istorinis, kultūrinis ir kitoks nelaimingumas. Pavyzdžiui, statistinio lietuvio gyvenimą galima išreikšti procentais (p. 188):
• 25% laiko skirta linksmybėms, o 75% – liūdesiui;
• 25% –  pozityviam mąstymui, 75% – destrukcijai;
• 25% – sveikatai, 75% – ligoms;
• 25% – turtui, 75% – skurdui;
• 25% – oriam gyvenimui, 75% – skoloms.
Skaičiai patys byloja už save! Lietuviams, uždirbantiems trigubai mažiau nei kainuoja pragyvenimas, ši virtuali erdvė yra tapusi tikra sielos palaima, kuri leidžia užmiršti realybę ir „aptraukia“ akis tobulo pasaulio migla. O kodėl nesidžiaugti šia erdve, jei vienas laimės žodis atsiperka triguba kančia? Tokiu būdu gyvenimas pasidalina į du pasaulius: tikrąjį ir virtualųjį. Pirmajame pasaulyje klestintį chaosą ir permainingumą keičia antrojo statiškumas ir spalvingumas. Šiuolaikiniam žmogui belieka tapti neatsakingu, neįsipareigojusiu, bejausmiu virtualybės padaru? Akivaizdu, kad pilka kasdienybė nebežavi, viskas yra išmėginta, atsibodę, kadangi per daug skubame gyventi. Šis skubėjimas baigia sunaikinti mus pačius ir aplinką, nes „nei vietos, nei žmonės, nei situacijos, į kurias vis patenkame, mūsų nebeveža“ (p. 227). Kaip išeitį iš šios gyvenimiškos aklavietės pasirenkame prisiplakimą prie interneto portalų, kino filmų ir panašiai. Tačiau Meilūnaitė negaili kritikos medijoms, reklamoms, visuomenės informavimo priemonėms ir kitiems naujosios informacinės eros išradimams. Iš tikrųjų ji be gailesčio atakuoja virtualią erdvę, stengdamasi nutraukti pagreitį įgavusį masinės hipnozės seansą, sukurdama estetiškai ir meniškai tobulą postapokaliptinį romaną „Negyvenami miestai“, kurį turėtų perskaityti kiekvienas žmogus, pajutęs šiuolaikinio gyvenimo beprasmybę ir informacinį nuovargį bei siekiantis suvokti savo vietą socialiniuose tinkluose ir jų įtaka jo būčiai.

Romaną sudaro vienuolika skyrių, kuriuose jauna žurnalistė pasakoja savo vienišo žmogaus gyvenimo istoriją praeities ir dabarties Vilniuje, dalijasi vaikystės prisiminimais, atskleidžia savo kontraversiškus santykius su motina, vyrais (iš reklamų), aplinka, prisimena sovietinius laikus, žvelgia į miglotą ateitį. Ji bėga nuo šiuolaikinio destrukcinio pasaulio, slepiasi bunkeryje, kur jos negali pasiekti Wi-Fi ryšys, reklamos ir medijos. Pasakotoja yra pavargusi nuo virtualios erdvės ir masinės kultūros, skatinančios vartotojiškumą ir vienodumo jausmą. Šios globalizacijos piktžaizdės privertė ją pamilti pasaulį, „kuriame viskas duodama ir nieko neprašoma mainais“ (p. 271). Dėl šio „Beaubourgo efekto“ spinduliuotės „taktilinės visatos“ žmonės „atsisakė savęs, panoro su juo susilieti, persikelti ten – kad liktų tik tas vienas – priklausomybės, vienodumo – jausmas, visi kiti būtų sunaikinti“ (Ibid.). Pagrindinė romano veikėja skelbia, kad atėjo laikas priešintis šiai viską naikinančiai jėgai, kurti savo likimus, atsietus nuo laikmečio blogybių, bei saugoti prisiminimus, nes tik jie leidžia išlikti realiu žmogumi realiame laike ir erdvėje.

Debiutantė puikiai geba žaisti žodžiais, sakiniais, pastraipomis, siužetu, sukurdama ne tiek žodinį, kiek vizualų pasaulį, kuriame randa vietos unikalūs palyginimai, metaforos, epitetai, asociacijos. Žodžiais piešiamas vaizdas sukuria realumo jausmą, kuriam lengvai pasiduodama, kuriuo patikima, kuriame gyvenama. Manyčiau, Meilūnaitė turi ypatingą dovaną kurti įdomius ir įtraukiančius tekstus, kurie skaitosi nelengvai, dedant sakinį prie sakinio, vaizdą prie vaizdo, nejučia prie jų sugrįžtant, kol atsiranda pilnuma ir vienovė, teikiančios estetinį pasitenkinimą. Galima sakyti, tai „mokslinis romanas“, kadangi autorė sėkmingai integruoja laisvai tekste atpažįstamas medijų studijų pradininko Marshallo McLuhano įžvalgas, Johno Durhamo Peterso komunikacijos teoriją, Jeano Baudrillardo mintis apie komunikaciją, medijas, socialinę ir ontologinę tikrovę ir t.t.

„Negyvenami miestai“ – tai socialiai reikšmingas kūrinys, kuriame aktualizuojamos šiandieninės socialinės ir kultūrinės problemos, stengiamasi „atgaivinti“ užmirštas vertybes (pavyzdžiui, meilę, bendravimą). Iškeltų problemų aktualumas leidžia meistriškai ir novatoriškai reikštis estetinei bei auklėjamajai funkcijoms, paverčiant kūrinį aktyviu meno kultūros reiškiniu. Taip pat romane jaučiama vidinė intensyvumo jėga, kuri „pakelia“ kūrinį į aukštesnę meninę pakopą, leidžia estetiškai įsisavinti buities ir visuomenės santykius, meninę tikrovę, jausmus, poreikius, interesus, skonius ir idealus.

Belieka palinkėti gero skaitymo ir laukti kitų autorės kūrinių!
2015-01-31
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 280
Kodas: ISBN 978-6094-66-031-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-02-04 10:50
Juozas Staputis
Recenzijoje aiškiai išdėstomas romano turinys ir esmė, kaip žmogus turi orientuotis šiuolaikinėje interneto ir gamtinėje jausmų erdvėje ir kaip galima įveikti nužmogėjimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą