Negyvenami miestai

„Negyvenami miestai“ – debiutinis  A.Meilūnaitės romanas. Tai istorija apie mažą paliktą mergaitę, jauną merginą, gyvenančią už sunkių metalinių atominės slėptuvės durų, nėščią vyro paliktą moterį, įsimylinčią vyrus iš reklaminių plakatų. Tai knyga apie išorinio grožio nesiekiančią, bet itin jautriai jį jaučiančią merginą, apdovanotą ypatingu aplinkos ir žmonių pajutimu, garsų, skonio, kvapų ir jausmų „girdėjimu“ dar iki jų atsiradimo. Tai žmogaus kelionė po klaidžius prisiminimų labirintus, ieškant atsakymų į tokius, atrodytų, paprastus, nenaujus gyvenimo klausimus kaip: kodėl išsiskyrė tėvai, kodėl tikra motina nemyli savo vaiko, dėl kokių priežasčių vyras palieka moterį, kam dirbti nekenčiamą darbą ir kaip išgyventi smaugiamam skurdo ir niekaip nemažėjančių skolų? Atsakymų paieškos nuveda į „požeminius“ labirintus, kuriuose jau sprendžiami tokie egzistenciniai klausimai kaip: kam gyventi, jei galiausiai mirsiu, kokia gyvenimo prasmė, koks tikslas, kaip atleisti tiems, kurie mane paliko, ar realiame pasaulyje galiu būti toks laimingas kaip spalvingų reklamų veikėjas, ar materialiniai turtai gali atpirkti dvasinių vertybių nebuvimą, ar išvis verta stengtis dėl ateities, kurios gali ir nebūti?...

Romano veiksmas vyksta šių dienų Vilniuje, bet knygos veikėja nukelia skaitytoją ir į  sovietmetį, ir į netolimą rytdieną, vis grįždama į dabartį ir vėl nuo jos pabėgdama. Šis besikaitaliojantis laikas išlaiko skaitytojo, norinčio pamatyti visą kuriamą paveikslą, dėmesį iki pat romano pabaigos. Autorė meistriškai išlaiko įtampą, reikalingą nuolat skubančiam, bet niekur nespėjančiam ir kartu nė per žingsnį nuo kompiuterio neatsitraukiančiam šių dienų skaitytojui išlaikyti. Ir tenka pripažinti, kad daugiau ar mažiau kiekvienas iš mūsų yra šiuolaikinių technologijų vergas, kasdien nervingai besitikrinantis elektroninį paštą, ieškantis informacijos internete, turintis bent porą mobiliųjų telefonų ir bent kelias nekenčiamas TV laidas. Tad, daugiau ar mažiau tai knyga apie mus. Dar apie vienatvę, kurią taip pat daugiau ar mažiau esame patyrę arba dar patirsime. Vienatvė – vienintelis dalykas, kuriuo panašios dvi svarbiausios knygos veikėjos, motina ir dukra.

Itin įtaigus ir reikšmingas mamos paveikslas atskleidžia dar vienos vienišos ir nelaimingos moters gyvenimo dramą. Tai mama, kurią paliko jos pačios motina ir kuri, atrodytų, geriau už kitus turėtų žinoti ką reiškia būti palikta mergaite, bet ji pati nemyli savo dukters. Ji klaidžioja tarp skurdžios realybės ir iliuzinio veidrodžių pasaulio, tarp puošnių drabužių ir pigaus vyno, tarp noro būti „kaip visi“ ir slapto troškimo išsiskirti iš minios. Knygoje pasąmoningai brėžiamos dažnai pamirštamos ir tragiškos ilgalaikės alkoholizmo pasekmės, piešiamos dvasinės alkoholiko ir jo šeimos kančios mažos mergaitės akimis. Toji maža mergaitė dažnai jaučia, girdi ir supranta daugiau nei suaugusieji. Tačiau ji aplinkos verčiama apsimetinėti akla, kurčia ir bejausme būtybe, nors iš tikrųjų per anksti subrendusi ir dar vaikystėje pradėjusi ieškoti atsakymų į visai nevaikiškus klausimus.

Ypatingą reikšmę knygoje turi reklama, kurios herojus galima mylėti ir jais tikėti. Tai vyrai, kurie nepaliks, neišduos, nesigėdys savo moters prieš mamas ir tetas, visada šypsosis ir skleis gerą nuotaiką. Nuo reklamos nejučia persikeliama į interneto platybes (autorė jas vadina šiukšlynu), kuriame žmonės draugauja ir bendrauja nė nesusimąstydami, kad tai tik iliuzija, kad jie tik žaidžia draugystę ir bendravimą lyg save reklamuodami ir pardavinėdami kaskart už geresnę kainą.

Didelis dėmesys romane teikiamas kavai, jos ruošimo ir gėrimo procesui. Tai nejučia primena populiarias ir taip dažnai kartojamas kavos reklamas, kuriose kavos gėrimas suburia laimingas šeimas, kaimynus, gimines ir būrius jos mėgėjų. Kavos gėrimas priverčia sustoti, mėgautis jos skoniu ir tik šia akimirka. Dar nesugalvota kaip kavos gėrimo ritualą perkelti į kompiuterį ar išmanųjį telefoną, todėl veikėjai šis procesas toks malonus ir reikšmingas.

Knyga turėtų patikti tiems, kas ieško, bet dar nerado, bet tikrai ne tiems, kurie nieko neiško ir turbūt nebeieškos. Tai romanas mąstančiam ir ieškančiam (vyro, žmonos, darbo ir/ar gyvenimo prasmės, tikrųjų vertybių, dvasinio tobulėjimo). Nepamokslaujant romane parodoma kokia gaji ir sunkiai išraunama piktžolė yra šiuolaikinės ryšio priemonės, be konkurso užėmusios gyvo tikro bendravimo vietą, išsiurbiančios visą laisvą laiką (tiesiog jį užmušančios) ir, deja, nesuteikiančios žmogui taip išreklamuotos laiko taupymo paslaugos. Tai laikmetis, kuriame, užuot pažvegęs pro langą  į dar tik prasidedančią ar jau besibaigiančią vasarą, nervingai spaudai kompiuterio klavišus, nes statai miestus, kurių niekada nepastatysi, kuriuose taip niekados iš tikrųjų ir negyvensi, nes nėra nei ateities, nei tų miestų,  juose niekas ne(iš)gyvena. Yra tik tas taškas, kuriame, anot autorės, susijungia visas žmogaus gyvenimas su jame gyvenančiais prisiminimais. „Nuo vaikystės, nuo senatvės, nuo meilės ir skausmo, nuo to, kas buvo vakar ir prieš šešiasdešimt metų, tas pats atstumas – atstumas iki vieno taško.“

Ar vis dar norite gyventi?

O gal tereikia perkrauti kompiuterį ir pradėti žaisti iš naujo?

Geriau išjungti bent dienai, bent valandai ar akimirkai. Kiek sugebėsit, tiek. Ir išeiti, apsižvalgyti aplinkui, pasivaikščioti po miestą, kuriame gyvenate. Tikiuosi, jūsų vasara dar nesibaigė...