Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Negyvėliai

Negyvėliai Baisu. Storžieviška. Linksma. Kas nutiks mūsų kūnui, kai numirsime? Iš pelenų į pelenus ir iš dulkės į dulkę – daugeliu atvejų. Aišku, jei nepaaukosite savo kūno mokslui, kuris gali irimo procesą paspartinti, pavyzdžiui, panardindamas į pelenų šarmo vonią ar išsaugoti neribotą laiko tarpą plastinuodamas.

Mary Roach įtraukia mus į nežabotą išdykavimą tarp istorijos ir mokslo, aprašydama įvairias nerimą keliančias detales apie negyvėlius. Kam lavonai buvo naudojami? Kam dabar jie yra naudojami medicinos tyrimuose? Nors knyga yra parašyta makabriškai linksmu stiliumi, M. Roach visada išlieka pagarbi kūnams ir žmonėms, kurie juos paaukojo, pavyzdžiui:
„Žmogaus galva daugmaž tokio dydžio ir svorio kaip keptas viščiukas. Anksčiau šitoks palyginimas man dar niekada nebuvo šovęs į galvą, mat iki pat šiandien man dar nepasitaikė išvysti galvos keptuvėje. Tačiau dabar matau jų net keturiasdešimt: po vieną kiekvienoje keptuvėje veidu atgręžtos į tai, kas šiek tiek primena gyvulių pašaro dubenėlį. Galvos skirtos plastikos chirurgų praktikai: po vieną dviem. Stebiu veido anatomijos ir plastinės veido chirurgijos kvalifikacijos kėlimo kursus, kuriuos remia Pietų universiteto Medicinos centras ir kuriems vadovauja pustuzinis pačių geidžiamiausių Amerikos veido plastinės chirurgijos specialistų. Galvos sudėtos į keptuves – vienkartines, pagamintas iš perdirbimui tinkamo aliuminio – tam pačiam reikalui, kam į specialų kepimo dubenis dedami viščiukai: kad nenubėgtų taukai. Chirurgija – net kai operuojami negyvėliai – darbas kruopštus ir tikslingas.”

Skyriuje, pavadintame „Anatomijos nusikaltimai”, M. Roach nukelia mus atgal į tuos laikus, kai lavonų tyrinėjimas ir skrodimas buvo nelegalus ir uždraustas. 1800-aisiais metais anatomijos mokytojams, norėjusiems gauti kūnų, ant kurių būtų galima praktikuotis, tekdavo griebtis įvairiausių priemonių. Kūnų grobimas iš neseniai supiltų kapų buvo itin paplitęs. Kodėl taip tekdavo elgtis?

Žmonės nenorėjo būti skrodžiami – buvo įprasta manyti, jog po mirties su visu kūnu pateksi į dangų. Skrodimas buvo kartais atliekamas tik nuteistų žudikų kūnams. Tais laikais buvo daugybė santykinai smulkių nusižengimų, baudžiamų mirtimi, todėl valdantieji jautė poreikį pasunkinti bausmes, pridėdami skrodimo elementą kaip atgrasinimo priemonę nuo sunkesnių nusikaltimų. Jei tu pavogei kiaulę, tu būsi pakartas. Jei nužudei žmogų, tu būsi pakartas ir tada išskrostas.

Vienas knygos skyrius aptaria irimą. Kiek ilgai užtrunka, kol žmogaus kūnas suirsta? Tenesio universitetas turi taip vadinamą „lavonų draustinį“, kur daugybė kūnų yra skirtingose irimo būsenose.

Skyriuje „Lavonas prie vairo“ mes sužinosime, kad, paaukoję savo kūną mokslui, galime būti panaudoti kaip avarijos testo manekenai. Galvojate, kad jie naudoja tik tuos plastikinius manekenus, kuriuos matėte Volvo reklamose? Klystate. Saugumo technikos tobulinimas – avarijų testų, darytų ant tūkstančių lavonų, rezultatas.

Jei jūs įstengėte perskaityti pirmąją knygos pusę – žinokite, kad M. Roach išsaugojo klaikiausius ir siaubingiausius dalykus pabaigai. Ar žinojote, kad yra žmonių, darančių smegenų transplantacijos tyrimus? O ką jūs manote apie medicininį kanibalizmą? Viename knygos skyrių sužinosite, kad tapytojas Diego Rivera patvirtino du mėnesius maitinęsis lavonais. Jūs taip pat sužinosite, kad seniau žmonės naudojo sumaltas mumijas farmaciniuose preparatuose.

Mano mėgstamiausias skyrius yra tas, kuriame M. Roach tyrinėja dabartinį mąstymą ir tyrimus apie ekologiškesnius laidotuvių pasirinkimus. Nors kremavimas tapo populiaresnis paskutinius 40 metų, jis taip pat kelia susirūpinimą dėl to, kad deginant kūnus, dantų plombose esantis gyvsidabris garuoja ir patenka į orą. Kūnų panardinimas į pelenų šarmą ir vandenį ekologiškesnis, nes po jo lieka tik nekenksminga substancija ir nedidelė krūvelė kaulų.

Švedijoje atlikti tyrimai atskleidžia, kaip būtų galima mirusiuosius panaudoti kompostavimui. Kūnai yra išdžiovinami pamerkiant juos į skystą azotą ir tada, naudojant garso bangas, kūnas yra suardomas į smulkius gabaliukus, kurie gali būti panaudojami kaip kompostas. Pelenai iš kremavimo neveikia taip gerai kaip šaldyti išdžiovinti gabaliukai ir pats procesas yra žymiai pigesnis.

Iš pelenų į pelenus, iš dulkės į dulkę...
Brigita Burkauskaitė
2011-08-20
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Kitos
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Vertėjas (-a): Asta Morkūnienė
Puslapių: 304
Kodas: ISBN 9955-08-676-9
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą