Ne pagal grafiką

Marcinas Świetlickis – vienas ryškiausių bruliono kartos, kuri reiškėsi po 1989 m., poetų Lenkijoje. 1989-ieji – ne tik politinio lūžio metai, literatūroje atsirado naujų tendencijų: idėjos skelbiamos drąsiau, labiau eksperimentuojama. Be to, kūryboje ėmė jaustis postmodernistinis nihilizmas, susvetimėjimas, vienatvė (tam įtakos turėjo istoriniai įvykiai Lenkijoje ir kitose Rytų Europos šalyse). Vis dėlto manau, kad kartos tendencijos ne viską atspindi. Juo labiau kad M. Świetlickio poezijos knyga „Ne pagal grafiką“ (iš lenkų kalbos vertė Eugenijus Ališanka) jau pavadinimu skelbia, kad tai, ką joje rasime, bus jei ne novatoriška, tai bent jau neįprasta. Postmodernus skubantis skaitytojas raginamas sustoti, gyventi ne pagal grafikus (dienotvarkes, taisykles). Viršelyje vaizduojama sudaužyta lemputė perspėja, jog gyvendamas ne pagal grafiką gali susižeisti (ryški raudona raidė a tarp kitų pilkųjų), tačiau taip gyventi įdomu. Skaitytojui, pasiryžusiam įžengti į poezijos būtį, kurioje nėra taisyklių ir apribojimų, „Įvade“ (p. 5) sakoma: „Tyrinėsime tamsos augimą.“ Vis dėlto jei įmanoma į poetinę erdvę atvykti ne pagal grafiką, tai ne pagal grafiką galima ir išvykti – skaitytojas pats pasirenka, kada baigti tamsos augimo tyrinėjimus.

Knygoje išryškėja trys didžiosios M. Świetlickio silpnybės: meilė, poezija ir „Aš“. Kad lyrinis subjektas galėtų šias silpnybes patenkinti, reikalinga metamorfozė. Civilizacijos metamorfozė į pirmykštę kultūrą: „prie krosnies gebėdavau / išbūti ilgiau nei prie televizoriaus“ (p. 7), nes ugnis įkvepia, turi daugybę paslapčių, nes ugnis pirmesnė už sudaužytą lemputę; žmogaus metamorfozė į mažesnį objektą, kad būtų galima matyti ir vertinti aplinką ne tik iš aukštai, bet nuo žemės, – į šunį: „Sniegas. Lietus. / Šunys supa iš visų pusių. / Kai kuriuos atpažįstu“ (p. 10) ar net šešėlį: „Sienomis klaidžiojo / laisvi, neprijaukinti, grėsmingi šešėliai / milžiniškomis akimis“ (p. 8). M. Świetlickio poezijoje galima ne tik žmogaus, bet ir daiktų metamorfozė: vidudienis kniauksi (p. 9), po kambarį klaidžioja smalkės su klausimais (p. 15), miestas išplaukia, jeigu nori (p. 61). Vadinasi, pasaulyje, veikiančiame ne pagal grafiką, galima net fikcinė realybė, t. y., fikcija tampa realybe, tačiau toji fikcija dažniausiai negatyvi, kitaip tariant – sudaryta iš silpnybių.

Pirmoji silpnybė – meilė

Tai dažniausia autoriaus silpnybė, todėl prisirpusi, įvairialypė, su daugybe aštrių kampų ir apvalumų. Šia silpnybe M. Świetlicki labiausiai priartėja prie krikščioniško mąstymo, kad „meilė niekada nesibaigia“, tik autorius išplečia laiko „niekada“ perspektyvą – atsiranda ir vietos kategorija: „Meilė niekada ir niekur nesibaigia.“

Savanaudiška meilė: „Metu į jūrą adatą / pervers tau širdį / lyjant“ (p. 28).

Nesavanaudiška meilė: „Uodo zyzimas privertė ją atsimerkti. / Pamatė, kad sukinėjas virš jos, ne virš manęs. / Nurimus užsnūdo“ (p. 32).

Ir vienu, ir kitu atveju autorius piešia minimalistinį vaizdą, o gamtos objektą ima kaip pagrindinį raiškos ir matavimo vienetą, todėl šie trieiliai panėšėja į haiku. Laikomasi dzenbudistinės pozicijos: „Viską reikia daryti tyliai ir iš lėto, nes meilė vis dėlto yra“ (p. 29) arba: „didelė meilė neprivalo turėti veido“ (p. 71).

M. Świetlickio sarkazmas prasiveržia tada, kai kalbama apie reklaminę, arba simuliuotą meilę. Pasak jo, žodžiai „myliu tave“ reikalingi tik tam, kad lengviau gautum sumuštinį ar greičiau būtum aptarnautas eilėje, ir galiausiai reiškia „miegok su manimi“ (p. 47). Kita vertus, kūniškoji meilė M. Świetlickio poezijoje svarbesnė nei žodžiai „myliu tave“. Kūniška meilė, pasak autoriaus, labiausiai suartina iš kitų bendravimo formų: kalbėjimų, įkalbinėjimų, barnių, degtinės, parašų rinkimų (p. 77). Apskritai meilė svarbi tada, kai nekalbama, nes „bet koks gėris kyla iš kurčnebylių“ (p. 21). Vis dėlto kūniška meilė suartina su mirtimi: „Aš / atėjau mylėtis / atėjau čia numirti“ (p. 77). Vadinasi, mylėjimasis yra pasirengimas mirčiai, kiekvienąkart pasimylėjęs atgimsti, pradedi naują gyvenimą, tad mirtis tokiu atveju nebėra bauginanti ir nepažįstama.

Dar viena meilė, taip pat panaši į mirtį, tačiau ne fizinę, o dvasinę – pasiaukojanti. Lyrinis subjektas linkęs atsisakyti net tapatybės, prisiimti svetimą vardą: „ji apkabino mane per miegus, / dukart ištarė svetimą vardą, / taip švelniai, kad beveik nusprendžiau / prisiimti tą vardą“ (p. 65). Būti pakrikštytam kito vardu – tai prisiimti kito žmogaus likimą, nenugyvenus savojo, kitaip sakant, įvykdyti dvasinę savižudybę ir tuo pačiu atleisti moteriai, nežinančiai tikrojo vardo. Šiuo požiūriu M. Świetlickis yra labai krikščioniškas: autsaideriškos maištininko pozicijos, kurią E. Ališanka priskiria autoriui knygos pabaigoje publikuojamame straipsnyje „Neprisėdamas“ nebelieka.

Antroji silpnybė – poezija

M. Świetlickio tekstuose apie poeziją kalbama iš dvejopos perspektyvos. Pirmiausia poezija suprantama kaip visuotinis arba individualus kūrybinis procesas, paremtas stebėjimu ir aplinkos analize: „Jie gyvena, o aš / rašau apie juos eilėraščius“ (p. 14) arba „Iš visko pavyksta padaryti eilėraštį, / iš negyvos šviesos irgi. Net yra naudos / iš kaimynių lojimo“ (p. 72). Darydamas poeziją iš visko, „Ne pagal grafiką“ autorius atmeta romantinės kritikos tradiciją, kuri iš eilėraščio reikalauja dvasingumo, pakilumo, amžinųjų vertybių. Šiuo požiūriu M. Świetlickis yra maištininkas ir autsaideris, tačiau tik romantinės kritikos kontekste. Nes „daryti“ poeziją iš visko būdinga daugeliui šiuolaikinių lietuvių jaunosios kartos poetų: Arūnui Sprauniui, Mindaugui Valiukui, Benediktui Januševičiui, Skaidriui Kandratavičiui ir kitiems. Labiausiai M. Świetlickis raiška, teksto komponavimu, vaizdo ir žodžio santykiu panašus į Marių Buroką (žr. M. Buroko poezijos rinkinį „Būsenos“). Knygos „Ne pagal grafiką“ autorius suvokia ir skelbia savo kitoniškumą, maištingą poziciją: „Laužau visas taisykles“ (p. 44), supranta, kad yra dviprasmiškai vertinamas:
iliustracija


Pakėliau ragelį. – „Tygodnik Powszechny“ –
tariau. Ragelyje atsiliepė Czesławas
Miłoszas neabejotinai Czesławo Miłoszo balsu.
– Čia Czesławas Miłoszas – tarė. – Su kuo kalbu? –
paklausė.
– Marcinas Świetlickis – atsakiau tikriausiu Marcino
Świetlickio balsu. – Tuomet prašyčiau su kuo nors kitu –
tarė Czesławas Miłoszas.

(p. 51)

Tačiau, būdamas savimi ir maištaudamas nesi laimingas: „Vakar nebuvau savimi. / Atsiprašau, atsiprašau. / Kad taip nebūčiau savimi / niekad“ (p. 40), todėl dažnai prasiskverbia jo, kaip esteto ir kilniadvasio pozicija: „slaugau / tą skudurą, / krešulį (p. 36); „Tiek visur druskos. / Tiek visur. Pasimelsti, / kad jos nebūtų per daug“ (p. 41).

Poezija M. Świetlickio rinkinyje suvokiama kaip savarankiška, nepriklausanti nuo poeto būtis, forma, gyvas organizmas, egzistuojantis šalia žmogaus ir turintis savo būdą bei nuotaikas. Ji – „pėdsakas lysvelėje“ (p. 33), bučinys su mikrofonu (p. 39), barzdos skutimasis (p. 56) ir kt. Poezija – tai kalnas nuorūkų, popiergalių, paukščių išmatų, šunų (p. 17). Ji yra viskas, kas egzistuoja aplinkui, nes „poezija turi kažkaip gyventi“ (p. 17). Taigi ir viena, ir kita poezijos samprata susijusios: M. Świetlickis poeziją kuria iš visko, nes poezija ir yra viskas: poetinės tikrovės, kurioje gyvename, išraiška.

Trečioji silpnybė – „Aš“

„Aš“ – kone pati įdomiausia M. Świetlickio silpnybė. Būtent „Aš“ yra labiausiai nenuspėjamas ir spalvingiausias knygos „Ne pagal grafiką“ subjektas. Jis labai dažnai transformuojasi į daiktus, objektus, stichijas – ugnį: „Dabar – kai gyvenu už krosnies durelių / (...) žvelgiu pro praviras dureles į kambarį ir matau, / kaip jis (kambarys, – V. Ž.) palengva įsidega, kaip pelenai / kloja stalo, kėdžių ir lovos nuolaužas“ (p. 8); smalkes: „Aš susmilksiu / su smalkėm / susiliesiu ir smalkėm išeisiu“ (p. 57); kąsnį: „Prie bordiūro aptikau kriauklę / ir pajutau, kad esu / virškinamas“ (p. 17). „Aš“ transformacija atveria galimybę naujam potyriui, kitokiai realybės suvokčiai, galiausiai tai yra geriausias būdas atsiriboti, nes, būdamas kitoks, „Aš“ yra neatpažįstamas.

Dažnai M. Świetlickio „Aš“ būdinga saviironija, net sarkazmas, neapykanta sau: „Jeigu tiesa, / kad manimi byloja šėtonas / – Dievas pasigailės / ir išraus man liežuvį“ (p. 63). Vis dėlto „Penki religiniai eilėraščiai“ leidžia daryti prielaidą, kad „Aš“ autoriui yra savotiška religija, autoritetas. Arba tokiu pareiškimu siekiama papiktinti skaitytoją, priversti jį analizuoti. Tačiau „Aš“, vienuose eilėraščiuose traktavęs save kaip atskirą religiją, kituose griauna ir naikina „Aš“, tarytum jo niekada nebūtų buvę („Atsisveikinimas“, p. 38; „Naikinimas“, p. 48), kitaip tariant, pagimdo save poezijoje ir tuo pat metu numarina, dar kartą patvirtindamas, kad poezijoje viskas galima.

Kaip jau minėta, „Aš“ atsitraukia nuo žmonių, nuo kasdienybės banalumo, beprasmybės. Atrodo, tam, kad nebūtų vienas, jis prisijaukina miestus, tačiau ir jie vieniši, kai juose nėra žmogaus, dėl kurio būtų verta prisijaukinti miestą: „Miesto paprasčiausiai nėra, kai / jame nėra tavęs. Sugriūva / dekoracijos. Tik gaisravietė“ (p. 61). Apskritai išanalizavęs „Aš“ iš įvairiausių perspektyvų, lyrinis subjektas prieina prie išvados: „ir daugiau nenoriu savęs matyti“ (p. 64). Susidūrimas su savimi baigiasi tragedija, savęs išsižadėjimu, kapituliacija.

M. Świetlickio poezija yra stiprus chaoso siausmas: iš pradžių lyrinis subjektas teigia viena, paskui prieštarauja pats sau, paneigia savo paties sukurtą realybę. Jis kartais ciniškas, maištaujantis storžievis, o kartais jautrus, sentimentalus atsiskyrėlis. Jis ne toks ir tuo pačiu metu toks, kaip visi: „dažnai esame vienas į kitą panašūs, / skiriamės labai, skiriamės lytimi, / mirtimi ir mažmožiais“ (p. 74). Dėl tokio poetinio netikėtumo, dėl to, kad knygos „Ne pagal grafiką“ skaitytojas nuolat turi budėti ir būdrauti, į M. Świetlickio tamsos augimo tyrinėjimus nerti yra įdomu.