Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Naujojo Hampšyro viešbutis

Naujojo Hampšyro viešbutis Jei dar neskaitėte Džono Irvingo, tai turėtumėte pabandyti, nes daug prarandate. Kūrinys „Naujojo Hampšyro viešbutis“ nėra laikomas vienu iš geriausių jo darbų, tačiau, nepaisant to, tai labai meistriškai parašyta knyga.

Visų pirma, dauguma Džono Irvingo romanų turi daugybę panašumų, ne išimtis ir „Naujojo Hampšyro viešbutis“.

Dažniausiai nupasakojama didžioji pagrindinių veikėjų gyvenimo dalis, kartais pradedant nuo vaikystės ar net gimimo. Tai kiek primena Čarlzo Dikenso stilių. Neretai kūrinys apima daugiau, nei vienos kartos istoriją, o pirmieji skyriai pradedami pagrindinio veikėjo tėvų ar senelių gyvenimo detalėmis.

Džonas Irvingas pasakoja istoriją (angl. story telling). Jis nori, kad skaitytojas pats pažintų veikėją. Dar niekada neskaičiau autoriaus kūrinio, kuriame nebūtų įdomių ir keistų personažų. Net perskaičius knygas po tam tikro laiko prisimenu knygų personažus ir staiga viduje pasidaro gera. Jie tikri, jie simpatingi ir aš juos myliu.

Tačiau rašytojas retai apibūdina personažų vidinius jausmus ir emocijas. Užuot tai daręs, jis leidžia „pajusti“ skaitytojui veikėjus pagal jų reakcijas, veiksmus, elgesį, stilių, komentarus, simpatijas, antipatijas, dialogus. Skirtingai nei dauguma kitų autorių, jis tą daryti gali, nes jo pasakojimai ir personažai tikroviški, tad nėra tikimybės, jog rašytojas apgaus pats save.

Kūrinių personažai gana dažnai keistoki, kuoktelėję ar visai trenkti. Tačiau gerąja prasme. Jie priverčia jus juoktis. Pagrindinis veikėjas dažniausiai būna vyras, kurį suprasti gana lengva. Jis simpatingas, nors ir visada turi trūkumų. Dažniausiai heroišką rolę gauna ne jis, o ji, t.y. stipri, nepriklausoma moteris. Bet ne visada.

Kai Džono Irvingo pagrindinis personažas imasi veiksmų, keisti, ironiški, tragiški, o kartais ir absurdiški dalykai prasideda. Iš pradžių tie dalykai neatrodo juokingi ar reikšmingi, tačiau ilgainiui paveikslas sulipinamas į vieną nuostabų kūrinį ir pradedi suprasti, kad tos nereikšmingos detalės yra labai reikšmingos.

Rašytojo kūriniuose vyrauja daug panašių pasikartojančių temų: Naujoji Anglija, Viena, meškos, prostitucija, aplaidus tėvų požiūris į vaikų auklėjimą, pagrindinių personažų mirtis, imtynės, seksualiniai nukrypimai ir taip toliau.

Autorius dažnai praplečia absurdiškumo ir juokingų situacijų ribas. Džono Irvingo knygų skaitytojas turi būti labai supratingas ir greitai priimantis bet kokį absurdą, net nutikti jo kūriniuose gali bet kas. Dažnai knygos personažai pabaigoje tampa roko žvaigždėmis, įžymiai rašytojais, Holivudo aktoriais ir taip toliau. O kartais ir miršta, arba pasikeičia lytinius organus, arba dar kas nors.

Ir, galiausiai, nepaisant daugybės keistenybių ir absurdo, rašytojo kūriniai yra prasmingi, nes juose nagrinėjamos svarbios temos: abortas, lemtis, smurtas, išprievartavimai, neištikimybė, seksualumas, karas ir t. t. Džonas Irvingas yra labai išrankus ir jautrus, kai kalba pakrypsta apie (ne)humaniškumą. Jis ima rafinuotai ir subtiliai nagrinėti temas, o skaitytojui leidžia padaryti savas išvadas.

Šiame romane tema pasirinktas išprievartavimas. Viename skyriuje gan detaliai nupasakojamas sukrečiantis išprievartavimas, kuris dar ilgai veria širdį. Šio įvykio pasekmės dar dažnai kartojasi viso kūrinio metu ir paliečia ne tik tiesioginę auką, bet ir aukos šeimą bei draugus, labai įvairiais būdais.

Kai kurie mano, jog ši knyga per daug paika net Džonui Irvingui. Pašėlę meilės trikampiai, romantika, du meškinai, žydas dainininkas Freudas, gyvenantis viešbučiuose, radikalai, liliputai cirko žmonės, daugybė prostitučių – daug įvairovės ir, atrodo, kas čia gali būti bendro? Tačiau čia ir slypi autoriaus genialumas – jis sugeba atrasti bendrumą, ir ne vieną, kol knygos pabaigoje viskas susipina ir tampa viena gražia istorija.

Vieninteliu rašytojo trūkumu galėčiau įvardyti persistengimą pasakojant kai kuriuos šalutinius dalykus, kurie neturi nieko bendra su pagrindine siužeto linija. Kai šalutinės istorijos pasakojamos meistriškai ir turint bendrų dalykų su pagrindine tema, tai gerai, tačiau kai klimpstama į smulkmenas  tai nežada nieko gero. Knyga galėjo būti 50-75 puslapiais trumpesnė ir nuo to būtų tik geriau.

Negaliu kūrinio įvertinti penkiais balais, tačiau tai velniškai puiki knyga, todėl skiriu jai keturis balus. Jūs ją turėtumėt perskaityti. Apibendrintai pasakysiu, jog tai knyga apie palankumą, tų žmonių, kuriuos turime labiausiai mylėti, branginimą. Puiki knyga!
Lijana Pikul
2011-03-11
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2009
Vertėjas (-a): Daiva Daugirdienė
Puslapių: 552
Kodas: ISBN 9955-38-298-0
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą