Našlių kelionės

Vartydamas naują Kanovičiaus knygą vis dar asociatyviai meni tuminiškoje prieblandoje tarp dėžių ir lagaminų ritmiškai gunksinčius krypuojančius žydus, nutvilkančią etnografinių motyvų bei žemų elektroninių latėniškų dejonių muziką. Tai subjektyvūs impulsai, rodos, timpčioja mane už skverno, brukte bruka į rankas „Našlių keliones“...

Hiršas – tikras, žydiškai skambantis Grigorijaus Kanovičiaus vardas. Kanovičiaus romanai (jau tradiciškai) – „popierinės tautos“ liudijimas, o patys žydai – „popieriniai vaikai, iš tikrųjų egzistuojantys tik laiškuose ir spalvotose fotografijose“ („Žydų parkas“, p.159).

Tačiau dabar – nauji Kanovičiaus apsakymai ir apysakos, Felikso Vaitiekūno versti į lietuvių kalbą. Tekstas sunkiai traktuotinas kaip verstas – gyvybe pulsuojantis, iš koloritingų stilistikos ir leksikos elementų idealiai sukurtas paveikslas. Tačiau idėjinis klodas dvelkia jau kitokiu – „naujų žydų“ – pasauliu. O tu, iki kelių įklimpęs į gan monotonišką, skrupulų lydimą kasdienybę, vis klausi savęs, ką reiškia šie „paprasti žodžiai“: tu buvai įsitikinęs, kad Kanovičiaus šnekamosios kalbos stiliaus paprasti žodžiai egzistuoja tik tam, kad atskleistų ką nors nepaprasta... Įpusėjęs ir sutikęs paantraštę „nepramanyti apsakymai“, imi manyti, kad taip autorius tikisi atiduoti dar neatiduotą duoklę. Tačiau, kas susiję su nauja karta, tai vis mažiau susiję su transcendentine siekiamybe ir sakralia egzistencinio mąstymo plotme, kuri skleidėsi ankstesnių Kanovičiaus romanų parabolėse ir metaforose.

Naivu būtų imtis romaną preparuoti pavadinimo semantiniame lauke, nors jame įvardinti esminiai idėjiniai ženklai. Naivu būtų ir apeiti pavadinimą kaip pakelės akmenį, nes iš tiesų dviejų apysakų struktūra klojama keliu (kiek blankesnė apsakymų išraiška), našlių, kaip žuvėdrų Viduržemio ar Baltijos pakrantėje, pėdsakų nusėtu. Apsakymų siužeto ašimi tampa ruošimasis kelionėn ir kelionės apmąstymas (apysakose kelionė tampa charakteriniu įrankiu personažo istorijai atskleisti). Kelionė, prasidėjusi dar Egipte, tampa leitmotyvu šiuolaikinę žydų giminę siejant su visokiom amerikom bei olandijom, t.y. Kanovičiaus tauta nėra lokalizuojama tik konkrečioje, specifinėje vietoje. Kelionės leitmotyvas – intelektinė ir emocinė motyvacija egzistencijos filosofijai. Žydų našlio gyvenimo credo – „Pati trumpiausia kelionė – į karčemą ir į kapus“. Neišvengiamai. Labai priimtina ir šiuolaikiniam požiūriui – gyvenk kiekvieną dieną lyg paskutinę. Personažai ne tiek gyvena, kiek apmąsto savo gyvenimą lyg paskutinįkart: „Kai gerai pamąstai, argi Viešpaties pasaulis ne vienas didžiulis vežimas? Bėda tiktai tokia – kiekvienas nori, kad ratai suktųsi tik į tą pusę, kurią jis nurodys, o kiek dar tykančių iš vežėjo ir vadžias išplėšti...“ (p. 286).

Našlavimas – derlinga žemė nostalgiškoms mintims, beribiai pasėliai gyvenimo melancholijai. Plačios erdvės ironijai ir gailesčiui – viso, kas prarasta ir neatrasta sau ir visam pasauliui, ypač jo žydiškajai daliai; atgailai „dėl to, ką blogo padarėme pasauliui“. Našlystė – vienatvė, naujo apsisprendimo galimybė, akistata su mirtimi – situacija, iš kurios perspektyvos gyvenimas atrodo kitoks, mirties tarsi medžio vėsiam šešėlyje stovint. Knygoje vaizduojamos pokyčio situacijos, žinoma, su epizodišku progresyviniu ir regresyviniu rakursu. Našlavimas tampa lyg kertiniu nacionalinio charakterio bruožu. Slenkstinės situacijos – geras penas asmeninei ir visuotinei patirčiai apibendrinti, paprastam žmogeliui po gimties ir mirties tolius pasižvalgyti, o tai – Kanovičiaus stichija.

Autorius juvelyriškai dėlioja poliariškų naujosios ir senosios kartos atstovų paveikslus (čia vėl galima išskirti apysakų veikėjus, kurių paveikslai kuriami pasitelkiant netipiškus vulgarizmus ir netradicines situacijas ties „plyšeliais ir koteliais“): sielos krustelėjimai monologinėse intonacijose, empirinė giluma konfrontaciniuose dialoguose išreiškiama per itin glaudų autoriaus ir personažo santykį. Sekdamas veikėjo minčių sraunią srovę, autorius, rodos, nejučia perima tas mintis, o galbūt – konkrečių prototipų tikslias mintis. Kanovičius – nacionalinių (kiek mizantropiškų) charakterių kūrėjas, šie dabar atsiskleidžia ir naujoviškai – jaunosios kartos kraujas nebesišaukia nei senųjų sinagogų „kepyklų–darželių“, nei Panerių miškų, nei gimtosios, turinčios būti, kalbos. Svarūs šiuolaikinės visuomenės simptominiai ženklai, tokie kaip „skinų“ siaubiami žydų kapai – dar vienas žydų skaudulys. Tačiau charakterio kūrimo braižas tradicinis – „namines“ detales jungiant ir suasmeninant taip, kad kiekvienas bruožas liudija žmogaus gyvenimo spalvingumą: „Buto šeimininkė – sena lenkė raukšlių išvagotu veidu, tvarkingai sušukuotais plaukais – buvo gerokai senesnė ir už namą, ir už viską, ką galėjo apžiūrėti pirkėjai: už kabantį ant sienos Dievo Motinos paveikslą ir aliejumi tapytas kuprotas gulbes metaliniame tvenkinio paviršiuje; už rankinę siuvamąją mašiną; už griozdišką komodą ir į kampą įstumtą sofą, užtiestą vilnoniu pledu“ (p. 46). Taip charakteriai skleidžiasi besikartojančiais vardais, amatais, pomėgiais, filosofinėmis mintimis, lyg auksinė žuvelė tamsioje gelmėje sužiba taiklios personažo emocinės reakcijos, išreiškiančios amžino pakeleivio idėją.

Įpročio jėgos (gyvenimo ritualo) paveikti charakteriai – tipiškas Kanovičiaus „rankų darbas“. Du pagrindiniai žydo šeimininkai – Dievas ir mamona turi dar trečią brolį – prisiminimus, kurie lyginami su drobe numirėliui įvynioti, kaip sako žydai, – vienintelis rūbas be kišenių (!). Praeities fragmentai figūruoja dulkėm nukloti, estetinėmis kategorijomis susaistyti. Žmogų valdantys prisiminimai, ironiškas požiūris į savo gyvenimą ir lakoniškas beviltiškos situacijos apžvelgimas tapo nepermaldaujamu žydiško humoro fonu.

Antikvariniai romanai, antikvariniai apsakymai, apysakos – matyt, tai dar vienas „popierinės tautos“ liudijimas. Skaitai – lyg kuistumeisi pas močiutę ant aukšto. Detalių gausa, su kuriom, rodos, rašytojas jau po truputį mėgina atsisveikinti: senas senelio laikrodininko laikrodis, kilimėlis, medis... Įdomu pasikuisti po šį Kanovičiaus sendaikčių ir „senminčių“ (galime manyti, kad pagyvenusių, profesionaliai Kanovičiaus „sukaltų“ personažų minčių, o gal per lengvai atpažįstamų autoriaus minčių) turgų. Visgi dvelkia autentika – be prisirišimo prie atsiminimų, daug dar visokių prisirišimų ir tradicijų: apipjaustymo, pilnametystės suteikimo, gedulingų pietų, tėvų ir vaikų santykių puoselėjimo ir taip toliau. „Našlių kelionėse“ autentiška rašytojo patirtį perteikiančios atpasakojamos istorijos ne vienu atveju visgi stokoja litvakų egzistenciją apibendrinančios prasmės.

Gal tokia autoriaus pasirinkta, gal nesąmoningai susiklosčiusi strategija: nuo XIX a.pabaigos–XX a.pradžios, per prieškarį ir Antrąjį pasaulinį karą, per Nepriklausomybės atgavimą – į šias dienas. Iš labai plačių ir gilių egzistencinės patirties eksplikavimo vandenų autorius pasuka realistiškesnio siužeto, rupesnės šiandienos bei konkretesnių personažų link. Šį kartą biblinės parabolės ir metafiziniai amžinųjų žydų paveikslai įgauna kiek aiškesnes, labiau mums atpažįstamas socialines ir nacionalines formas. Meniniu atžvilgiu Kanovičiaus kūryboje „praeities daug daugiau nei dabarties“, o estetinė pilnatvė lieka trilogijoje, „Ožiuke“, „Žydų parke“, kur dienų dienas žydai bičiuliai gėrė "patį saldžiausią ir patį karčiausią gėrimą pasaulyje – prisiminimus", kur egzistavo distancija tarp autoriaus nūdienos ir personažų išgyvenamo laiko, kur buvo meldžiama Viešpaties šypsnio.... Kanovičiui jau negresia tapti postmoderniu rašytoju (tai į gera) – čia nerasime jokių nekrofiliškų perversijų ir anomalijų, dionisiškų klajonių. Nors susirenka margatautė publika, jo kūryba nepretenduoja į jokius euroromanus ar euroapsakymus (ir tai neblogai). Formos eksperimentų nerasime, tačiau didžiausią svorį Kanovičiaus knygai teikia žydų tautos egzistenciniai vertybiniai aspektai: rašte išliekantys ir išliksiantys. Autorius ryžtingai žingsniuoja senojo grindinio akmenimis, užtaisydamas savo kūrybos ir žydų kultūros atminties spragas. Vargu, ar po Kanovičiaus teks dar kada skaityti tikro žydo tikrą istoriją.

Kiekviename sakinyje išlieka nuo pat pradžių Kanovičiaus kūrybinę potenciją palaikanti „transcendentinė pastanga“: „Aš negaliu suprasti, kas įvyko. Supratimas yra atleidimas. Noriu suprasti, bet dar nesubrendau tam“. Kerouaco personažai, nors ir kokie beviltiški, spėjo visus keturis pasaulio kraštus išmaišyti. Kanovičiaus kelionė tebesitęsia – „iš niekur – į niekur“. Kol kas ar suvisam?