Naktį baltais žirgais

1983 m. Lietuvoje išleista bulgarų rašytojo Pavelo Vežinovo knyga „Naktį baltais žirgais“ pasirodė dar tais laikais, kai iki pirmųjų savarankiškai perskaitytų žodžių man trūko gerų šešerių metelių, tad nieko keisto, kad šį vadinamojo socrealizmo šedevriuką perskaičiau tiktai dabar, gerokai pavėlavęs.

Šiaip ši knyga yra tipiškas to laikmečio produktas, labai jau primenantis 19a. realizmą su laikmetį atitinkamais „saugikliais“. Tačiau juk ne jie yra svarbiausi, svarbiausia – pagrindinės temos pateikimas ir kūrinio keliami konfliktai.

Pagrindiniai veikėjai akademikas Urumovas ir jo sūnėnas Saša tartum dubliuoja vienas kitą, tuo labiau, kad Saša ruošiasi perimti dėdės darbus.

Saša yra tipiškas jaunuolis, kurių pilna ir šiais laikais: ambicingas, maksimalistas (jaunų „nuodėmė“), be kompromisų ir tolerancijos silpnesniems. Jis žino, ko nori ir tvirtai siekia savo tikslo. Tačiau ar tai gyvenime yra svarbiausia? Ir kas tas paslaptingas vėžio virusas, kurį Saša, remdamasis dėdės darbais, iškelia į dienos šviesą? Virusas, kuris įsigavęs į lastelę tampa jos dalimi ir galų gale nužudo tą ląstelę, taip nužudydamas patsai save.

Gal šis virusas yra kiekvieno mūsų viduje? Bet kas tada atlieka jo vaidmenį? Ko gero, žmogaus nejautrumas kitam ir iliuzijos. Mirštantis Urumovas suvokia, jog visas jo gyvenimas nuo susitikimo su (būsimąja) žmona buvo tik iliuzija, o Saša netekęs visiškai nelaukiamo vaiko kartu netenka ir viso savo šaltumo. O pasidavimas gyvenimo išbandymams? Sašos mylimoji Krista, netekusi kūdikio po keleto dienų išteka už to paties Sašos, kurį pati kaltino nejautrumu. Pats gyvenimas gali mus apkrėsti: Urumovas  peržengia savo principus ir įduoda pažįstamą tam, kad būtų išgelbėtos daugelio žmonių gyvybės, tuo tarpu Saša brutaliai  sužlugdo vaiko tikėjimą pasaulio gerumu ir tikra meile. Tačiau asmenybės formavimuisi, ko gero, būtini atsitikimai, kurių mes nenorime prisiminti ir stengiamės nugrūsti kuo toliau nuo savęs, tačiau jie vis tiek glūdi mumyse ir atlieka savo darbą: juodą ar baltą, čia jau priklauso nuo mūsų.

Ir jau tikrai niekada nebus atrastas tirpalas, kuris „iki šimtaprocentinio grynumo“ išgrynintų žmogaus dvasią.
Romane taipogi įdomi ir „baltų arklių“ tema. Urumovui šis kičinis paveikslas primena vaikystės kelionę į užmiestį, kurios jis pagal mokslinius dėsnius neturi prisiminti. Nustatytų taisyklių ir realios tikrovės konflikte, atrodo, laimi tikrovė. O gal kaip tik priešingai? Gal save ėdančio viruso priežastis – nesusikalbėjimas?

- Pirmasis motinos sužadėtinis dar galėjo išsigelbėti, jei būtų katapultavęsis iš pamušto lėktuvo, bet krisdamas pasuko vairą link artimiausio amerikiečių naikintuvo. Motina po to dažnai savęs klausdavo “kodėl”, naktimis pabudusi rėkdavo šį klausimą į tylą.
- Mano manymu, jis pasielgė didvyriškai.
- Juk jis kovojo fašistų pusėje!
- O gal jam atrodė, kad gina bulgarų moteris ir vaikus.

Įvairiaplanėje knygoje labiausiai prajuokino jos anotacijoje minėta „socialistinė dorovė“. Skaitant romaną aiškėja, jog dorovė nėra „socialistinė“ ar „kapitalistinė“, o tiktai jautri arba bejausmė. Tiesą sakant, tarp šiandieninio „grynai vakarietiško“ ir anuometinio „sovietinio“ mentaliteto nemačiau jokio skirtumo, jei jis egzistuoja, tai tik politikų kalbose, mokykliniuose vadovėliuose ar taip vadinamuose mokslo populiarinimo veikaluose. Dar vienas tikrovės ir mokyklinių tiesų  konfliktas? Ar verta dėl to liūdėti? Nes žmogaus poelgius sąlygojantys veiksniai yra kažkas aukščiau už politikų kalbas ar išmoktas tiesas.

Šiaip ar taip, tai romanas, peržengiantis laikmetį ir labai tinkantis norintiems pailsėti nuo postmodernizmo saulėtoje Bulgarijoje.