Knygos
Romanai (1918)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Mūsiškiai

Mūsiškiai Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ sukėlė daug kalbų ir ginčų, o labiausiai ją pasmerkė tie, kurie neskaitė. Iš dalies dėl šių diskusijų natūraliai sukelto smalsumo, bet iš dalies ir dėl to, kad Holokausto tema mane jau seniai domina, nusipirkau minėtą knygą. Perskaičiau beveik vienu prisėdimu. Knyga, be abejo, sunki, bet tuo pačiu ir lengva – dėl stiliaus.

Skaičiau kelis atsiliepimus apie šią knygą, ir dėl to turėjau šiokį tokį išankstinį nusistatymą, kad ji pernelyg šališka, bet to šališkumo, tiesą sakant, nelabai daug ten radau. Aišku, yra jo, bet tikrai ne prie daugiausiai.

Labai daug ko naujo autorė neparašė, mes daugiau ar mažiau žinome tuos faktus. Bet koncentruotas žvilgsnis į pagrindinę šios knygos temą, tai yra į mūsų tautos kaltę, naikinant žydus, veikia tarsi chirurgo skalpelis be narkozės. Ar toji operacija pavyko? Manau, taip. Bent kažkiek. Aišku, viena knyga jokiu būdu negali išgydyti tokio didelio skaudulio, bet bent jau gerokai įpjovė jį, be narkozės. Kas toliau? Kaip toliau gydysimės, ir ar iš vis reikia gydytis, o gal mes nė nesergame, gal čia tik sionistų išsigalvojimai, siekiant mums primesti svetimą galvos skausmą ir galų gale pavergti? Sutikime, mumyse dar labai gajus antisemitizmas, jis įsišaknijo (kaip ir visoje Europoje) per ilgus šimtmečius. Jo priežasčių nenorėčiau dabar nagrinėti, kai kurios jų net pakankamai objektyvios, bet kas iš to.

Knyga užduoda daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų, toks galų gale iš dalies ir yra jos tikslas. Atsakymus turime rasti mes patys – kiekvienas iš mūsų. Tai kiek mūsų kaltės yra tame, kad daug lietuvių dalyvavo žydų naikinime? Gal mes visai nekalti, juk tokios buvo to meto aplinkybės, buvome okupuoti nacistinės Vokietijos, ir ką galėjome padaryti. Tokie ir kiti pasiteisinimai puikiai pateikti knygoje:

- Žydai pirmi pradėjo naikinti lietuvius pirmosios sovietų okupacijos metais, ir mūsų veiksmai tebuvo teisėtas atsakas;

- Žydai visais laikais engė lietuvius ir kolaboravo su komunistais;

- Visą žydų genocidą vykdė vokiečių naciai, o jiems padėjo tik saujelė lietuviškųjų išgamų;
Ir t.t.

Tie pasiteisinimai dalinai turi racionalaus grūdo, bet negalima užsispyrus kartoti tą patį per tą patį, net nebandant pamatyti mūsų tautos kaltės. Taip – mus privertė, taip - buvo keršto jausmas, taip – kiekvienoje tautoje yra išsigimėlių, bet... Bet labai daug tų, kurie šaudė žydus, prieš tai buvo tokie pat, kaip ir dauguma mūsų, jie kažkuo neišsiskyrė. Tai – kaip jie tokias tapo? Ir ar dabar, jei neduok Dieve, atsitiktų panašus kataklizmas, ar daug iš mūsų nepasielgtų taip pat? Atsakymą, manau, žinote. Bet ar ne tas pats ir visose kitose tautose? Knygoje veikiantis gerai visiems žinomas E. Zurofas įsitikinęs, kad lietuviai blogesni už kitas tautas, nes prancūzai, pavyzdžiui, nešaudė žydų, tik deportavo, o danai daugelį jų sugebėjo išgabenti į Švediją ir po karo netgi grąžino jiems jų išsaugotus šuniukus... O jei tie danai būtų atsidūrę mūsų kailyje, kažin kiek jie šuniukų būtų išgelbėję? O prancūzai? Argi negaudė jie žydų ir nedeportavo į okupuotąją dalį, nors Viši Prancūzijoje net nebuvo vokiečių, ten dar buvo kad ir marionetinė, bet dar pusiau nepriklausoma valstybė. Tai, aišku, irgi bandymas pasiteisinti, bet su šiuo Zurofo kaltinimu niekaip nesutinku. Knygoje taip pat minimi ir tie, kurie rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybėmis, vis tiktai gelbėjo žydus. Ar jų daug buvo Lietuvoje, ar mažai? Kažin, ar galima ant svarstyklių lėkščių dėti tokius dalykus. Viena yra tą daryti kokioje Danijoje, kuri nors ir okupuota,  bet ten režimas tikrai švelnesnis, ir visai kas kita – Lietuvoje, kur represijos buvo kur kas didesnės.

Tai kiek yra mūsų kaltės dėl šios baisios tragedijos? Čia ir vėl nepadėsi ant svarstyklių. Ir vėl – svarstyti, ginčytis ir diskutuoti turime visi kartu, bet atsakymus į šį ir kitus skaudžius klausimus turime rasti kiekvienas atskirai.
Tas pats Zurofas piktinasi, kad mes vienodai vertiname Holokaustą ir sovietų nusikaltimus. Ir vėlgi – ar galima dėti šiuos baisius dalykus ant tų pačių svarstyklių priešingų lėkštelių? Manau, kad ne. Tai neįmanoma. Ar gali būti vienas skausmas skaudesnis už kitą? Betgi - Holokaustas dėl savo intensyvumo, koncentruotumo ir ideologinio aiškumo buvo išskirtinis reiškinys, ir nors sovietai išnaikino daugiau žmonių, bet net ir jie nevykdė tokio išskirtinio pramoninio naikinimo.

Kaip gydytis? Nežinau. Tam reikia laiko. Ir reikia kalbėtis. Ir tai užtruks labai ilgai. Esu sutikęs ne vieną vokietį, kuris iki šiol nepriima ar nevisiškai priima oficialiosios denacifikacijos ir teigia, kad „tas Hitleris“ nors ir pridarė daug blogio, bet iš esmės daug ką ir gerai darė... Taigi, gydymasis užtruks ilgai, bet jis – neišvengiamas. Mūsų pačių labui. O Rusijos išskirtinis dėmesys šiai knygai yra tikrai nenuoširdus ir fariziejiškas, ir šio dėmesio tikslas visiškai aiškus – išnaudoti ją savo propagandos tikslais. R. Vanagaitė, suprantama, elgiasi visiškai teisingai, atsisakydama bendrauti su bet kokiomis Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos priemonėmis, tad apkaltinti ją vykdžius kažkokį slaptą Rusijos planą yra mažų mažiausiai nerimta. Kaip nerimta teigti, jog dabar „ne laikas“ tokią knygą publikuoti. Aišku, ne laikas – tokią knygą reikėjo žymiai anksčiau parašyti. Bet, kaip sakoma – geriau vėliau nei  niekada. Kas jau kas, bet putinistiniai pakalikai, besielgiantys kaip fašistai Ukrainoje ar Gruzijoje ar dar kur, neturi jokios teisės vadinti lietuvius ar kitas tautas fašistais. Jų atgaila bus sunkesnė ir ilgesnė nei mūsų. Bet ma juos velniai, pirmiausiai pasirūpinkime patys savimi. O štai tie „mes“ (vėlgi – „mūsiškiai“) – kai kurie iš mūsų (nedaug, bet yra) su didžiausiu malonumu pila vandenį ant kremliškųjų girnų. Kodėl? Gal dėl įgimtos vergiškos prigimties, kito paaiškinimo nerandu.

Vienas skaudus momentas šioje knygoje – žydus naikinę, o vėliau Lietuvos partizanais tapę žmonės. Tokių buvo. Nedaug, bet buvo. Ir ką su jais daryti. Knygoje tokiais įvardijami ir J. Krikštaponis, kurio vardu aikštė Ukmergėje pavadinta, ir J. Noreika, kurio vardu mokykla pavadinta. Yra teigiančių, kad jie nelabai prie to prisidėjo, kad jie neteisingai apkaltinti. Tokie dalykai neramina ir skaudina. Manau, pats laikas Lietuvos istorikams nedviprasmiškai pasakyti, kas kada buvo ir kas yra kas, nors ir kaip būtų skaudu tai girdėti. Kaip rašo R. Vanagaitė – verčiau jau patys išsiaiškinkime ir pasakykime, nei kas nors kitas kad mums pirštu rodytų. Bet – o ką daryti, kai tiksliai išsiaiškinsime? Ką daryti su didvyriu, kuris tuo pačiu buvo ir nusikaltėlis? Nubraukti visus jo žygdarbius? Ar atvirkščiai – atleisti? Ir žinote ką? – aš atsakymo nežinau. Bet žinau viena – joks (pro)kremliškas ar kitoks išgama neturi teisės sakyti, kad visi ten tokie, ir tuo pačiu nubraukti visas mūsų laisvės kovas – atseit, visi partizanai buvo žydšaudžiai ir tuo pačiu visa ta Lietuvos nepriklausomybė nieko verta. Tokių kalbų, deja, tenka išgirsti, ir ne vien iš tos pusės, kur saulė teka, bet kartais netgi mūsų šalyje.

Visada maniau, kad Lietuva yra viena. Viena vienintelė ir nepakartojama. Taip ir yra, bet... Bet kaip keista (ir tuo pačiu erzina), kai supranti, kad yra ir kitos lietuvos. Ir yra žmonių, kuriem brangios būtent tos kitos, tau visai ar beveik visai nežinomos, lietuvos.

Tai kokios gi tos nesuskaičiuojamos lietuvos? Tai pirmiausiai – lietuvių Lietuva – darbininkų, menininkų, mokslininkų, bet ir „runkelių“ – taip pat. Yra ir kitataučių, ilgiau ar trumpiau čia gyvenančių, lietuvos. Tai rusų Lietuva – su savo muzika ir Visaginu (garsios dainininkės Ona Kolobovaitė ir Alina Orlova – iš ten). Yra ir lenkų Lietuva, o tiksliau, „Vilenščyzna“, arba lietuviškai – „Vilnija“ (persidengia su lietuvių Lietuvos pietryčių Aukštaitija ir šiaurės Dzūkija). Yra ir žydų Lietuva. Kaip rašė G. Kanovičius – „Debesis, vardu Lietuva“. Tas kažin kur į nebūtį nuplaukęs debesis, vardu „Lietuva“ – ir yra žydų Lietuva... Tik pačių žydų nebėra. Nebėra jų ir Akmenėje, kur aš gyvenu. Jų buvo čia daug, bet 1941 metų liepą jų visai nebeliko. Visi emigravo. Netoli – tik iki Mažeikių, kur gražuolės Ventos pakrantėje buvo sušaudyti. Žmonės apie šią tragediją nelabai ir dabar dar kalba. Nors laiko nemažai praėjo, bet, antra vertus, gal ir nedaug. Dar reikia laiko, dar kalbėsimės.

Dar daug lietuvų būtų galima suskaičiuoti. Bet visos jos – lietuvos. Ir visos jos dengia viena kitą – ir laike, ir erdvėje, ir netgi mūsų sielose, ir susijungia - į vieną Lietuvą. Įdomi ta Lietuva, kad ją kur. Graži, turtinga, švelni ir paslaptinga. Ir – skaudi. Todėl ji – mano. Mūsų. Mūsiškių.
2016-04-22
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Kitos
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 304
Kodas: 9786090122082
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-28 20:19
Ziužiu
Sakyčiau išsami recenzija. Išplauna skaitytojui smegenėles, kaip ir pati Rūtos Vanagaitės knyga. Lieki prie suskilusios geldos ir visai prarandi orientaciją: kur kairė, kur dešinė.
Ko trūksta recenzijai? Reikia išskirti citatas. Kabutėse, pasvirusiu šriftu ir nurodyti skliausteliuose puslapį.
Neskaičiau knygos. Recenzija neužmetė kabliuko. Tai gal ankstoka?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą