Miego meistras

„Miego meistras“ yra vienuoliktoji Jono Kalinausko poezijos knyga ir šeštoji –­ nepriklausomybės metais. Visose poeto knygose svarbus buvusio laiko motyvas: sugrįžtama į vaikystės kaimą, gilinamasi į giminės šaknis, žmonių istorijas ir likimus. Natūralu, kad atminties procesai pastarojo meto knygose dar intensyvesni ir konkretesni, nes autoriui jau nereikėjo savęs cenzūruoti. Paskutiniuose rinkiniuose („Ir nėra svarbu“, 2003; „Sapnų liudininkas“, 2005), šalia istorinio socialinio laiko detalių, ryškėjo paradoksalaus mąstymo tendencija, naujai išreiškusi dramatišką pasaulėjautą. Naujojoje knygoje „Miego meistras“ šie pradai dar labiau sustiprėję: poetas nuolat grįžta į vaikystės ir jaunystės kaimiškąją erdvę, bet ne dėl to, kad idiliškai ar nostalgiškai ją „susigrąžintų“ ar gražiai „susižeistų“, bet kad įsitikintų to veiksmo neįmanomybe, o gal ir beprasmybe: „aš vis dar esu čia / dar kartą praradęs namus / gyvas ir palaidotas / tamsiuose atvašynuose / kuriuos pamažu nukloja / smėlis iš po mano kojų ––––– / ––––– Linksmės kalnas / Pajevonys / Balandėliai / niekam nėra svarbu / net man pačiam?“ (p. 39). Beje, šie autoriaus biografijos vietovardžiai, pažįstami ir iš ankstesnių rinkinių, kitur šioje knygoje rašomi mažąja raide; kodėl šį kartą kitaip? Turbūt autorius norėjo pabrėžti ne jų subjektyviąją emocinę prasmę kaip kad kitais atvejais, o jų „suobjektyvėjimą“ ir susvetimėjimą. Kita vertus, poetas išnašoje aiškina, ką šie vietovardžiai reiškia ir kaip jie su juo susiję. Todėl į eilėraščio pabaigos klausimą: „niekam nėra svarbu / net man pačiam?“ atsakymas galėtų būti teigiamas, bet galėtų – ir neigiamas: tebėra svarbu. Aš renkuosi pastarąjį variantą, juolab kad poetas panašią deklaraciją kartą buvo iškėlęs net į knygos antraštę („Ir nėra svarbu“), bet eilėraščiais pats ją ir paneigė.

Vis dėlto santykis su praėjusiu laiku čia sudėtingesnis ir prieštaringesnis: viena vertus, prisimindamas praeitį, lyrinis subjektas siekia įveikti dabarties neprasmingumą, kita vertus, tas pats prasmės klausimas jį pasitinka ir ten. Eilėraštyje „sutikau save priemiestyje...“ lyrinis subjektas susitinka su savimi ankstesniu ir nelabai žino, apie ką su tuo „kitu“ kalbėtis ir kodėl jiems apskritai reikėjo susitikti. Tas „kitas“ visai panašus į pasakotoją –­ „beveik žilas, beveik juokingas“, nežinia ko ieškąs tarp priemiesčio sulysusių namų, tvartukų ir šiltnamių. Bet ir tuomet, kai tas „kitas“ pasakotojui kelia daugiau nostalgiškų jausmų, pavyzdžiui, kaip anas jaunuolis iš pajiesių ievynų, atpažintas „iš eigasties /, sulyto drabužio ir / traukinių kvapo“, dialogas taip pat neįvyksta: „be žodžių / prasilenkėme“ („ant vaško korių...“). Daugelyje rinkinio eilėraščių „kitas“ yra tiesiog jonukas –­­ apibendrinta sąlyginė figūra, leidžianti autoriui kalbėtis su savo praeitimi. Tokie „pokalbiai“ dažniausiai baigiasi mintimi, kad namų nebėra net ir atminty (viena iš sovietmečiu išleistų poeto knygų vadinosi „Atminties namai“, 1986). Kaip tokios savijautos simbolinį gestą galėtume interpretuoti eilėraštį „ar jau baigėte kalti tas duris?“. Šis ne tiek klausimas, kiek reikalavimas, su vis didesne emocine įtampa pakartotas tekste tris kartus, tarsi liudytų lyrinio subjekto apsisprendimą pagaliau įsisąmoninti tiesą ir visam laikui „užkalti duris“ į nebeegzistuojančius namus. Su jų erdve siejami debesys, spalvoti medžiai, debesų šviesa eilėraštyje nebeturi savarankiškos būties: jie tėra tik atspindžiai nemirksinčioje (negyvoje ?) paukštelio akyje. Vis dėlto tos durys turbūt lieka neužkaltos, nes eilėraštis baigiamas atsakymu: „ – vinys surūdijusios pone / jos iš praėjusio šimtmečio / o gal dar iš ankstesnio / jau kartą naudotos“ (p. 59).

Ankstesniuose dviejuose rinkiniuose vaikystės Pajiesis, slaptieji serbentų krūmai, vyšnynai ir alksnynai, senelių, giminaičių ir kaimynų gyvenimai tapdavo eilėraščio istorijos šerdimi, savarankiškais siužetais; dabar jie eilėraštin pakliūva tik „išmontuoti“, išimti iš natūralios erdvės, kaip naujos visumos dalelės. Žinoma, ir šios knygos eilėraščiai turi biografinį pagrindą (į tai nurodo ir pabaigoje įdėta lakoniška autobiografija, ir keletas autoriaus nuotraukų), bet poetinis pasakojimas yra itin fragmentiškas, punktyriškas, asociatyvus. Kartais eilėraščio vaizdų jungtis būna net per sunku atkurti („lyja tiesiai...“, „Knygnešiai, užspringus apyaušry žadintuvui“). Fragmentišką kalbėjimą atitinka poeto mėgstamas penkių brūkšnelių „daugtaškis“, galintis eilėraštį ir pradėti, ir pabaigti, o trumpąsias kelių eilučių miniatiūras šis ženklas visada taip ir įrėmina. Beje, brūkšnys ar keletas jų iš karto, pasak Viktorijos Daujotytės, yra Salomėjos Nėries poetinės skyrybos ženklas. Į šešėlinius atminties vaizdinius poetas mėgsta įterpti kitos stilistikos fragmentų: „vien senis vyšnių skonio / vyšninį kandiklį įsikandęs / vamzdelį įsikišęs į gerklę / vėžio suėstą (byrant raudonoms kruopoms / iš dvokiančios skylės) (...)“ (p. 33). Pasitaiko, kad stilistiškai manieringai forsuojamas dramatizmas sukelia komišką efektą: „aš riedėjau į ražienas / ir pasismeigiau / ant aštrių skustuvo / atsiminimų / ir sapnų file / mane pribaigė“ (p. 35).
iliustracija

Ši poezija yra ne tik rupiai proziška, bet ir metafiziškai slėpininga; nakties, miego, sapno, šešėlių motyvai formuoja kitos, efemeriškos realybės vaizdinį. Knygos pavadinimas „Miego meistras“ taikliai ir raiškiai (mie–/mei–) įvardija dominuojantį lyrinio subjekto bruožą –­ jo polinkį į savotiškas nesvarumo būsenas, neapibrėžtumą, pasyvumą; miegas šiuo atveju būtų gyvenimo ir mirties paribys. Rinkinio pasaulį metaforiškai galima įvardyti žiemos vaizdiniu, kai visa, kas gyva, sustabdo gyvybinį ciklą, apmiršta. Laikas knygoje tarsi sustojęs, sustingęs nekintančiame tęstinume, tarsi gyvenimas būtų virtęs sapnu. Tokį įspūdį dar sustiprina ir tylos motyvas; iš jutimų, be uoslės, čia yra svarbiausia klausa. Balta viršelio spalva taip pat pabrėžtų absoliučios tylos momentą. Beje, ir ankstesnių dviejų knygų dailininkas buvo Romas Orantas, bet šiosios „aprangos“ stilius kitoks: vietoje portretinių ir grupinių žmonių nuotraukų čia ant balto (minkšto pilkšvo atspalvio) viršelio – pilkas virvagalys su trimis mazgeliais.

Deja, kartais tyla išvirsta tik į tiesmukai deklaruojamą nebylumą: „neturėjau ką pasakyti / tik apsiversti ant šono / ir vėl susiriesti / kūdikio poza (...)“ (p. 32). Esama eilėraščių, kurių „nebylystės“ priežastis – poetinės transformacijos stoka („žodelis prie žodelio...“, „geras buvo žmogus...“, „ši niekšybė bendra visiems...“, „man sunku prisipažinti...“).

Socialiosios tikrovės (nei buvusios, nei esamos) ženklai rinkinyje nebėra svarbūs: rašoma iš egzistencinės patirties, iškilus prasmės klausimui. Net galima būtų sakyti, kad „Miego meistras“ – beiliuzinės poezijos knyga. Tiesa, pirmųjų dviejų skyrių eilėraščiai vis dėlto dar leistų manyti, kad šiapus „uždangos“ lyrinį subjektą laiko ne tik kasdienybės inercija, ne tik tai, kad jam tiesiog neduota kito pasirinkimo, bet, svarbiausia, jį laikąs tas „vaikelis su gegutės kiaušinio lukštais sužeistoj saujytėj“ (kituose eilėraščiuose jis –­ tiesiog jonukas), lyrinio subjekto alter ego iš vaikystės laikų. Kitaip sakant, lyriniam subjektui tebėra svarbios, pasinaudojus Alfonso Andriuškevičiaus esė „Apie savižudybę“ žodžiais, „jo galvoje esančios unikalios konsteliacijos“: kad ir realybėje nebeegzistuojantis tėvo gimtasis kaimas, išdžiūvusios Jiesios apylinkės upelės po Kauno HES ar ir tiesiog šis ąžuolas, anas šeštadienis ir kita. Vis dėlto toliau, ypač trečiame skyriuje, ima dominuoti skepsis, egzistencinė ironija („Prisikėlimas“, „––––– vėsūs gultai...“), vis dažniau imama žvilgčioti „anapus užuolaidos“. Štai minėtasis „pasmerkimo gyventi“ motyvas čia papildytas išlyga, kad rinktis galima, bet „ne kiekvienas gali šiaip / be jokio reikalo / kabarotis aukštyn / beržu / ir šakose uždainuoti / litaniją nuo pabaigos / iš keršto?“ (p. 65). Negatyviojoj plotmėj lyrinis subjektas tampa gerokai aktyvesnis ir maištingesnis („atbulasis jonuk / pats švenčiausias / yra nebuvimas / ir bulvių vagoj / pasodinti akmenys (...)“, p. 63), bet vis dėlto ne tiek, kad įveiktų „tablečių miego“ nesvarumą. Rinkinio intonacija taptų įvairesnė, jei būtų daugiau tokių su lengva autoironija ir humoru parašytų kūrinių kaip eilėraštis „metas uždaryti krautuvėlę...“. Išeivijos kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas, daug rašęs apie atsiminimų žanro knygas, teigė, kad jose estetiškumą pirmiausia liudijąs humoras, rodantis, kad autoriui pavyko per laiko atstumą užmegzti su savimi ankstesniu autentišką ryšį. Poezija, net jei joje atminties motyvas ir dominuoja, nėra atsiminimai, tačiau įsiklausyti į tokį tvirtinimą galima.