Mėtų arbata

Visuomet įdomu atsiversti pirmąją jauno rašytojo ar rašytojos knygą. Kaskart paslapčiomis tikiesi, kad ji bus gera, kad į skaitytojų širdis ir protus beldžiasi būsima literatūros pasaulio žvaigždė. Dažnai tenka nusivilti, tačiau tuo pat metu galėtume ir pripažinti, kad debiutas neturėtų būti vertinamas pagal tokius pat aukštus kriterijus, kaip ir, tarkime, Nacionalinės premijos laureato kūriniai. Vadinasi, ir kai kurie trūkumai atleistini.

Galima neabejoti, kad Rasa Grambaitė – viena jauniausių autorių, pastaruoju metu publikavusių savo kūrybą atskira knyga. Gali kilti klausimas, ar ne per daug skubėta. Ar septyniolikmetės vienos Varėnos vidurinės mokyklos vienuoliktokės ambicijos pagrįstos, o gal ji – viso labo dar viena grafomanijos auka? Atsakymas gali būti dvejopas. Viena vertus, protingai pasirinkta vaizduoti būtent paauglių gyvenimą – šią temą, be jokios abejonės, autorė gerai išmano ir tai yra vienas pagrindinių romano privalumų. Tačiau taip pat reikia pripažinti, kad pats siužetas atrodo tarsi nusižiūrėtas nuo kokios muilo operos ir tik perkeltas į pažįstamą aplinką. Kad tuo įsitikintume, tereikia apžvelgti svarbiausius epizodus... Iš pradžių penkiolikmetė Mėta įsimyli keleriais metais vyresnį vaikiną, atvykusį pas pusbrolį atostogauti. Tačiau jis netrukus žūsta. Tada ateina pusbrolio eilė. Bet merginą vis kamuoja prisiminimai apie žuvusįjį. Galiausiai autorė, mėgindama išspręsti šią dilemą, pasirenka pakankamai banalią išeitį: tarsi iš dangaus (beje, beveik tiesiogine šio žodžio prasme) nukrenta pirmosios meilės brolis dvynys. Dar pridėkime mirtiną Mėtos tetos ligą (ir stebuklingą pasveikimą jau kitame skyriuje), kurios prasmę kūrinio kontekste suvokti sunku, nebent tai būtų dar viena priežastis pagrindinei veikėjai išlieti upelį ašarų – jomis (ar bent stipriais savigraužos priepuoliais) palydimas kone kiekvienas Mėtos poelgis.

Stiliaus taip pat negalima vertinti vienareikšmiai. Autorė stengiasi suteikti dialogams autentiškumo, vartodama šiek tiek žargono, tačiau jis gerokai nudailintas ir praradęs savo veidą, todėl šiuo atžvilgiu daug labiau pavykusiu mėginimu reikėtų laikyti SMS žinučių intarpus. Tarp kitų trūkumų paminėtinas pomėgis šabloniškoms frazėms ir gerokai perdėtas jausmingumas bei patetika, itin atsiskleidžiantys romano herojės dienoraštyje. Vis dėlto, nepaisant šių ne itin sėkmingų mėginimų, tenka pripažinti, kad autorė neblogai išnaudoja jau minėtą savo pagrindinį privalumą – gerą paauglių santykių ir pasaulėjautos išmanymą. Natūralumas gelbsti daugeliu atvejų – šis kūrinys nėra brandus jaunatviškos meilės (o gal tiesiog susižavėjimo) apmąstymas, bet ir nepretenduoja tokiu tapti.

Sunku pasakyti, kas romane svarbiau – veiksmas ar Mėtos pasaulėjauta. Galbūt reikėtų pirmenybę teikti būtent veiksmui. Nes pasaulėjautos vaizdavimas neišvengiamai turėtų būti susijęs su nuolatiniu vidiniu virsmu ir savotiška evoliucija, o „Mėtų arbatoje“ jaunoji rašytoja tiesiog perteikia herojės reakcijas į aplinką. Tiesa, viename paskutinių epizodų mes matome pagrindinę veikėją kiek kitokią, nusigręžusią nuo senųjų įpročių, tačiau tai netikėta ir logiškai sunkiai paaiškinama. Maža to, autorė taip ir palieka skaitytoją spėlioti, ar šis pasikeitimas nėra laikinas, susijęs su ypatingomis aplinkybėmis (tėvų grįžimu iš Ispanijos, kur jie dirbo visą vasarą).

Rašytoja Renata Šerelytė pastebi, kad „Mėtų arbata“ priklauso jau ir Lietuvą pasiekiančiai tyneidžerių (arba paauglių) kultūros bangai, kuri svarbi Vakaruose. Belieka su tuo sutikti. Tai jauno žmogaus kūrinys, skirtas jauniems žmonėms. Apie jų problemas ir rūpesčius. Kitaip tariant, romanas mėgina užpildyti savotišką nišą. Tik ar ji po šio bandymo tampa pilnesnė, sunku pasakyti...