Metimas

„Dievo dovana jausti pasaulį kaip žanrą“.


S. Geda


Rolando Rastausko poezijos knyga „Metimas“* – firminis logotipas, apgalvotas taip, kad būtų gražu ir stilinga. Knyga įspūdinga tikslingu paprastumu ir ramia estetika. Sukurta nuoširdžiai, tarsi žaidžiant...


„GOTLANDO RUNELĖS“. Pirmo knygos skyriaus tekstai – akmenų (?) ar smėlio (?) spalvos! Raidės – lyg byrančios smiltys. Eilių pavadinimai (juodos spalvos) – akmeninės „kepurės“, mįslingu būdu iškirstos iš vietinio akmens atskirai ir tik vėliau uždėtos ant didžiulių žmogaus figūrų, įkastų į žemę ir žvelgiančių vandenyno pusėn Velykų saloje... Puslapių žymėjimas: xii, xi, xvii... – asociatyvios runų (raštas, išplitęs aplink Baltijos jūrą III-IV a.; įdomu, jog vėlyviausias užrašas rastas Gotlando saloje XVII a.) užuominos. Vizualu ir švelniai efektinga.


Pirma knygos dalis sudaryta iš eilių, gimusių saloje, kur gyvena Ingmaras Bergmanas, kur paskutinį savo filmą kūrė Andrejus Tarkovskis, kur „ypatingas ir unikalus apšvietimas ir šešėliai“, kaip pažymi Leonidas Donskis naujoje savo apmąstymų knygelėje, „išgiedojęs“ įmantriausius ditirambus savo mėgstamiems Europos kultūros miestams, neužmiršdamas ir Visbio. Nuostabaus švedų salos miesto, kurio literatūros centre RoRa svečiavosi ne kartą, kūrė (ne tik poetinius) tekstus.


Tik tokioje saloje, suvokdamas save toli nuo žemyno ar Tėvynės, rašytojas turbūt įvertina žodžius (ir pasaulio reiškinius) kiek kitaip. Atšiauriame pasaulio kampelyje proto-vaizduotės-jausmų „monitoriuje“ išryškėja natūralios aplinkos detalės: sala, krantai, įlanka, akmenėliai, skruzdės, baltos žuvėdros, pušys...


Gamta įkvepia norą atsinaujinti, nurimti: „Norėčiau / kad mano / triukšmas / ir / įniršis / tilptų / kriauklėj“. Akys pačios kyla į dangų: „mirksintys / žvaigždžių / žvynai“, „rubensiški debesys“; čia žmogus iš tikrųjų pajunta stichijų šėlsmą: „tai / pietys / neleidžia / šukuotis / kadagiams / ir teisingoms pušims“.


Priešpaskutinis pirmos dalies eilėraštis „Eiti namo“ – tarsi sugrįžimas iš jūros, akmenų, spygliuočių ir debesų relaksacinės videotekos į brutalų civilizacijos šou, matant ir „įšalusias išėdas“, ir „iš balkonų išspirtas egles“, ir „girtuoklių stotis“...


ŠIAURIETIŠKA PUSLAPIŲ RITMIKA. Mus visus sieja įvairiausi natūralūs ir dirbtini ritmai. Šio „metodo“, matyt, ir griebiasi R. Rastauskas (o gal tai dailininkės Sigutės Chlebinskaitės idėja?), kad knyga nebūtų nuobodi, standartinė. Tai daroma neįprastu tekstų išdėstymu.


Viršelyje vertikaliai „pastatyti“ autoriaus vardas ir pavardė visiškai atitinka knygos pavadinimo „Metimas“ semantiką.


Pirmos dalies eilėraščių kontūrai primena natūraliai nugludintų uolų siluetus, o paaiškinimų (juodu šriftu) statmenumas „smėlio“ eilutėms išsyk sukuria vizualią įtampą, kuri, manau, sustiprina ir autoriaus minčių prasminį krūvį (žinoma, ilgiau „pameditavęs“, eilėraščių kontūruose gali įžiūrėti net fosilijų atvaizdus). Taip suveržiami šios dalies visumos sąranga ir išbaigtumas.


„METIMAS“. Jei pirma knygos dalis – autoriaus pasivaikščiojimų ir pamąstymų gamtoje atspindžiai, tai antra, priešingai, – miesto triukšmo, lėtos sielos agonijos ir netikrų žodžių labirintai, pateikiami saikingai ir beveik nepastebimai. Rašytojo žvilgsnio fokuse – žmogaus anatomija ir fiziologija: „senis / raukšlėtas“, „mūsų kūnai / dar mąstė prisilietimais“, „kraujagyslių dailyraštis“, „krešulių rožės“ etc.


Pirmos dalies peizažas – statiškai rupus ir temų, ir išraiškos prasme: lyg pauzė, bandymas suvokti save gamtos fone.


Antra dalis – jau nervingi praregėjimų protrūkiai, suvokus skaudų Gamtos ir Kultūros problemiškumą, dviprasmybę ir paradoksalumą. Tačiau visa tai poetas pastebi tarsi nejučiomis, šiek tiek ironiškai, netgi lengvai – neužaštrindamas.


Jau pirmame antros dalies „Metimas“ puslapyje supriešinamos dvi pasaulėžiūros sistemos: atsitiktinumo, tam tikro absurdo (baugios nenuspėjamos laisvės erdvės) ir saugios, visa ko žinojimo (ar religinio paaiškinimo) triumfo užuovėjos. R. Rastauskui būtis – tai mesta moneta, kuri vis dar tebesisuka. Jis – drąsus individualistas, šiek tiek egocentrikas, bet visiškai užtikrintas tuo, ką daro: „tu / šaukeisi / dievų trigrašio / aš / nuo nykščio / paleidau monetą“. Tokią laikyseną gal galima interpretuoti kaip nepriklausymo jokiai konfesijai atvertį?


Prisipažinimas esė knygoje „Kitas pasaulis“: „Kol galiu parašyti sakinį, tol esu gyvas“, – tarsi tvirtintų, jog kūryba autoriui yra ta egzistencinė ašis, apie kurią ir sukasi gyvenimo loterijos moneta – „amžinajame tarp“. Tarp gimimo ir mirties, susitikimų ir išsiskyrimų, susižavėjimų ir nusivylimų. Tokia, matyt, RoRa žvilgsnio į pasaulį, kultūrą ir žmogų metafora: besisukanti likimo moneta...


O štai priešpaskutiniame antros dalies (ir knygos!) puslapyje ankstesnė drąsi intonacija „sušvelnėja“ iki buitinės-fizinės konstatacijos: „Gyvenu / it / para– / lyžiuotas / 2 –3 jud / val“. Toks fakto įsisąmoninimas – „priverstinio“ stoiškumo pradžia?


Nors poetui rašymas yra tikroji egzistencija, tačiau nusivylimas humanitarų veiklos prasmingumu vis dėlto prasiveržia netikėtai skaudžiai: „Tik / nebe – / dauginti / interpretacijų / triukšmo (...) to mėšlino molio / iš kurio lipdėme / vienas kitą“. Ar ne šauksmas tyruose, jaučiant slogią ir hermetišką literatų ,,grupuočių“ (Kęstutis Navakas žino net kelių pavadinimus – „balvonai“ ir „dendžiai“) bendravimo ir rašymo tik vienam apie kitą atmosferą?


Nors RoRa nėra pamaldus, tačiau knygos pabaigoje (dėl šv. ramybės ar dėl bendro krikščioniškosios kultūros slėgio?) sukalba savotišką „Poterį“: „Erdve mano / Kuri nesi dangus“. Gal šiuo paskutiniu štrichu autorius nori dar kartą patvirtinti savo laisvamanybės poziciją? Vien apčiuopiamos realybės artumą?


Kai tarp monotoniškų įpročių, tų pačių veidų ir faktų poetas ima dusti – jis veržiasi į keliones: kad sužadintų kūrybinę įtampą, pasikrautų įspūdžių.


Vis dėlto antra knygos dalis dvelkia kažkokiu sielos nuovargiu…


VIZUALUS TEKSTŲ PIEŠINYS. Antros dalies eilių pavadinimai „guli“ (nukelti? nugriauti?) šalia eilučių. Nuvainikuotos kultūros vertybės?


Šis judesys, kaip ir turinio pavertimas „ant šono“ (90 laipsnių kampu), išsyk „užlaužia“ kasdienio įpročio suformuotus kodavimo šifrus. Esi šokiruotas (ne veltui tas pats K. Navakas „įspėjo“, jog reikia turėti tam tikrą kraujo grupę, kad įeitum į RoRa tekstus).


Jei pirmos dalies raidės – salos grunto spalvos, tai antros – juodos. Ir puslapių žymėjimas kitoks: 3, 5, 6… Visiška priešingybė Gotlando estetikai! Eilėraščių vizualus struktūravimas taip pat kitoks – „akademinis“, įprastas, standartinis, suvaržytas. Kaip gyvenimas miestuose.


ŽODIS IR GARSAS. Pirmoje knygos dalyje dėmesį patraukia tarsi atsitiktinė nuoroda į muzikinį tekstų apipavidalinimą: „užrašyti / pasaulio / vaizdai / galiausiai / pratrūksta / garsais“. R. Rastauskui neužtenka plunksnos krebždėjimo ar ,,kompo“ klaviatūros klapsėjimo, jis nori savo paties balso, kraujo, širdies ir minties rezonanso akcijos.


Viename interviu Leonardas Gutauskas yra sakęs, kad grįžę iš „plenero“ kai kurie studentai griebdavo rašiklį ir rašydavo apie tas pievas ir laukus, kuriuos jie ką tik tapė... Raiškai vien dažų nepakakdavo.


Pirmą kartą perklausęs CD, iš kurio sklido R. Rastausko skaitomos eilės, pagalvojau: jam reikėjo kurti bendrą projektą su garsiąja Bjork. Pavyzdžiui, jos CD „Drawing Restraint 9“ – fantastinis garsų ir balso galimybių eksperimentas (klausydamas šią kompaktinę plokštelę, įsivaizdavau RoRa, stovintį jūros pakrantėje, ant akmenų, su besiplaikstančiu spalvingu šaliu...), kuris savo nuotaika puikiai atitiktų autoriaus skaitomų eilių foną. Pritariu džiazo, o ir performansų meistro Vladimiro Tarasovo minčiai: „Yra kūrinių, kuriuos galima „papasakoti“, bet yra tokių, kuriuos įmanoma suvokti tik „natūraliu būdu“ – juos reikia pamatyti“.


Šiuo atveju „Metimo“ aktorių, atleiskite – autorių, reikia regėti ir išgirsti „tikro garso“ akcijos metu.


Skaitydamas savo eilėraščius R. Rastauskas tarsi „praneša žinią“ apie pasaulį, tačiau kažkodėl pranašą jis man daugiau primena pačiu kalbėjimo aktu nei žodžių esmėmis...


O štai dar viena jausminė ir garsinė asociacija Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Iš Jotvingių akmens“ (1983 m.) link. Pirma dalis – gryno ritmo ir skiemenavimų magija, atgaivinanti pirmapradę žodžio gimimo emociją. Kompozitoriui svarbiau garsas, poetui, atvirkščiai, – žodis! Minėta oratorija prikelia archajinius klodus, kuriuos suvoki tik „vidumi“: neverbalizuojamu jausmu, širdies protu, neekranizuojama vaizduote, sukuriančia visiškai „kitą“ – nekasdienę būseną. Čia jau neapsieisime be Sigito Gedos įžvalgos: „Už jausmo turi stovėti archetipai“.


„Yra žinoma, jog „Shih ching“ poezija, įkūnydama aukščiausius senovės Kinijos poezijos laimėjimus, organiškai jungia trijų skirtingų menų – poezijos, muzikos ir šokio – elementus ir kuria jų harmoniją. Joje faktiškai neįmanoma atskirti vieną nuo kito poetinį ir muzikinį pradus“, – rašo Antanas Andrijauskas. Suprantama, R. Rastauskas – ne kinas, tačiau būtent kinai galvojo, kad muzika gali padėti išlaikyti pasaulį nesuirusį.


AKUSTINĖS SEMANTIKOS BANDYMAS. Ištardamas ne kasdienius ir ne buitiškai sudėliotus žodžius, RoRa aiškiai supranta save – tai ne suvaidinto talento kūrybinės egzistencijos akimirkos. Retos lyg teatre ar bažnyčioje, kur atsiveria kitas laikas ir kita erdvė, kur realus gyvenimas nutolsta, o poetinis priartėja. Autoriaus balsas, tembro, skaitymo tempo kaita užburia, kviečia eiti vis tolyn – sekti „garso takeliu“.


Toks išraiškų arsenalas veikia klausos receptorius taip pat, kaip ir Arkadijaus Gotesmano instrumentų trūkčiojantys kibirkščiavimai. Žodžių prasmės išsisklaido ir vieno, ir kito šio „vyksmo“ dalyvio ritmų samplaikoje, kuri pažadina kažkokias sakralines formules ir įvyksta tiesioginis žodžio turinio įerdvinimas. Atrodo, kad R. Rastauskas propaguoja „iškilią, simbolišką tobulybės ieškojimo formą, rafinuotą alchemiją, priartėjimą prie vieningos savyje dvasios“ (H. Hesse). Vyksta savotiškas žodžio aukos atnašavimas: emocijų, žodžių tarties ir prasmių, kosminės ritmikos vyksmas. Būties akimirkų performatyvai...


Peržvelkime kai kurias kompaktinės plokštelės kompozicijas. Pati pradžia – „Intro“. Garsinė įžanga į poeto skaitymus: visiškai arti nuvilnija sunkūs griausmo aidai – žodžių, būties chaoso gaivalai? Pamažu viskas nurimsta, netikėtai atsiradus pastoviam ritmui (kultūros judesys?).


„Mūsų kūnai“. Ši kompozicija įgarsinta preciziškai: virpa lengva lazdelių (griaučių, kaulelių?) ritmika, kad derėtų prie teksto, skaitomo rimtai, be ironijos.


„Miestas, kuriam grąžinu“. Ištęsto tarimo sugestija su užkalbėjimų ar užkeikimų tonacijomis, vedanti į ramų transą su negyvos erdvės magija, subtiliai išplečiama A. Gotesmano gaudesiais.


„Užsklanda“ ir „Rečitatyvas“ skirti Vaidotui Dauniui. „Štai ir viskas“ – paprasti žodžiai, tačiau žymintys kažkokios gyvenimo dalies pabaigą: vis labiau gąsdinantis savo monotonija, šlamantis (sėlinantis!?) ritmas seka kiekvieną su gėla ištartą žodį: „tiek prisapnuota, pranašauta...“ Tiek dirbta, tikėta – ir „jau trupa raidės tos jaunystės obeliskuos“, o ir „laiškai – tik plėnys“... Viskas griūva, nėra atsvaros netekčiai. Loginė išvada („sudyla širdys, bet nedyla dulkės“) ne guodžia, bet įsuka į amžinos kaitos ciklą.


„Finale”. Tolstantis varpų ir varpelių (tuščių skardinių?) bilsmas vėjyje, natūraliai rimstantis, pereinantis atkarpoje į savotišką dzeną (puiki pabaiga, žinant paties RoRa požiūrį į grynąjį meną: „palikti vėjyje atspaudą (...), palikti rašmenis štilio nepažįstančiame vandens paviršiuje...“ – esė rinkinys „Kitas pasaulis“).


TRUMPAS REVERANSAS ESEISTIKAI. Eseistinė R. Rastausko kalba ypač sodri ir egzaltuota savo veidrodiniais įvairių istorinių ir kultūrinių faktų rakursų atspindžiais, perpildyta asociatyvių „zuikučių“ rokoko. Knygos „Kitas pasaulis“ autorius – tikras sakinio ekvilibristas, minties egzorcistas, etiudo bet kuria tema magas – tiesiog neprilygstamas rafinuotos erudicijos adeptas. Feliniškojo režisūrinio piešinio simpatikas, stilistiškai klonuojantis A. Piacolos ar N. Rotos sąskambius fantastiškuose savo tekstuose, kurių dvasia – ekspresyvus ir nevaldomas gyvenimo paukštis, išleistas iš valios, intelekto ir beribės kūrybinės intuicijos voljero. Supranti – šis kultūros žmogus yra gavęs ,,anos kartos“ antspaudą ar žymę (garbės, atsakomybės suvokimo žmogiškųjų vertybių prasme). Ją turėjo Ričardas Gavelis, Algirdas Julius Greimas, Vytautas Kavolis, ją turi L. Donskis, Rimvydas Valatka ir kiti ne tik kūryba, bet ir biografijomis įdomūs žmonės.


RAŠINIO PABAIGA – tiems, kuriuos suerzino šis bandymas „nagrinėti“, „aiškinti(s)“, suprasti, nes jiems tai tuščios kalbos.


Kadaise Andrius Mamontovas kolekcionavo įvairių pasaulio vietų garsus, saksofonistas Petras Vyšniauskas grojo džiazą skrisdamas oro balionu, kai kurie garsūs muzikantai koncertavo Tadž Mahalo šventykloje. Kad ir kur vyktų poetiniai ar kitokie vyksmai, jie visada atkreipia mūsų dėmesį. Priverčia kitaip pažvelgti į kasdienišką, „savaime suprantamai“ atrodantį pasaulį.


H. Gadameris paskaitoje „Grožio aktualumas“ pastebėjo, jog kiekvienas meno kūrinys verčia mus „užsibūti“ su juo, „užtrukti“ šalia tam tikrą laiko tarpą, kuris gali būti pavadintas amžinybės atitikmeniu. Vartydamas „Metimą“ ir klausydamas eilėraščių „beveik gyvai“, aš iš tiesų užsibuvau. Ir tikrai ne vieną akimirką.