Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos

„Visi vardai, dauguma aplinkybių ir kitų detalių šioje knygoje pakeista“, - teigia autorius kūrinio pradžioje. O visa, kas liko nepakeista, yra tikra. Manau, tas tikroviškumas ir yra stipriausia knygos vieta. Galų gale net ir tai, kas išgalvota, irgi galėjo nutikti. Taigi šiek tiek netiksliai pasakius, visos istorijos yra realios, t.y. turi atitikmenis realiame pasaulyje.

Dabar truputis informacijos apie knygos pasaulį. Joje yra dešimt psichoterapinių novelių (naujas literatūrinis žanras!) apie dešimtį pacientų ir vieną psichoterapeutą, kuris jas ir pasakoja. Pašnekesiai vyksta nenatūralioje aplinkoje – dažniausiai daktaro kabinete. Pokalbių temos – įvairios žmones kankinančios problemos. Iš savo didelės patirties autorius, žinoma, išrinko pakankamai skirtingus, įdomiausius atvejus, tačiau daugumą jų sieja tokios egzistencinės temos: mirties, vienatvės suvokimas, atsakomybės už save prisiėmimas. Kai kurios istorijos gali pasirodyti gana netikėtos, pvz.: pirmoje novelėje „Meilės budelis“ septyniasdešimties metų ištekėjusi senutė beviltiškai įsimylėjusi savo buvusį psichoterapeutą (ganėtinai jaunesnį), kurio nematė jau aštuonerius metus. Apskritai, ši knyga – puiki proga sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta per psichologų konsultacijas, nes paprastai tai yra laikoma didžiausioje paslaptyje. Paslapčių atskleidimas – gera reklama knygai. Taip pat tai nebloga proga pralaužti ledus – juk kai kurie žmonės vis dar nepasitiki visais, kurių profesija prasideda šaknimi „psich“.

I. Yalom’as nori sugriauti tą savo profesijos įvaizdį, kuris piešia jį kaip daktarą, gydantį pacientus. Psichoterapeutas, vaizduojamas šiose novelėse (jį galima tapatinti ir su pačiu autoriumi), pirmiausia yra toks pat žmogus kaip ir jo pacientai: su savom problemom, mintimis, apgailestavimais... Įvairūs jo, kaip žmogaus, aspektai savaip atsiskleidžia visose istorijose. Tikrai negalima nesižavėti, kaip atvirai autorius reiškia savo mintis, ypač žinant, kad tarp skaitytojų yra ir tikrieji šių novelių herojai.

Tiesa, iškyla sunkumų vertinant šią knygą kaip literatūros kūrinį. Tai juk nėra vien kūrėjo išmonė: visų istorijų esmę rašytojas-psichoterapeutas pasiskolino iš savo klientų gyvenimo. Savaime aišku, visi įprasti rašytojai įkvėpimo semiasi iš savo ar kitų patirties. Tačiau dažniausiai skaitytojams pateikiami ne gryni įspūdžiai bei siužeto vingiai, o perleisti per fantaziją, apvilkti daugybe meninių raiškos priemonių kūriniai. Čia dažniausiai nebelieka jokios laisvės interpretuoti savaip. Autorius, kaip ir dera tikram mokslininkui, didžiąją dalį istorijų pateikia aiškiai ir tiksliai. Tad norėdamas patirti skaitymo malonumą, kai kas gali pasigesti paslaptingų simbolių, daugtaškių ar „klaustukų“ (neaiškumų).

Vis dėlto tai nėra mokslinio tipo kūrinys, gal veikiau kiek pamokomojo, filosofinio. Norėdamas sustiprinti savo argumentus autorius naudoja nemažai žymių žmonių minčių. Be to, ši knyga gali būti pravarti ir kaip gyvenimo vadovėlis (tik šiuo atveju apimtis kiek mažoka). I. Yalom’as neslepia savo egzistencialistinių pažiūrų jas aiškiai išdėstydamas įžangoje, kuri (ją skaitant) labiau primena apibendrinamojo pobūdžio tekstą. Tad perskaičius visas noveles, būtų naudinga vėl atsiversti knygos pradžią ir dar kartą perskaityti įžangą. Kad viskas tvarkingai susidėliotų į savo vietas.