Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Literatūros fenomenologija. Problematikos kontūrai

Literatūros fenomenologija. Problematikos kontūrai Tik perskaičiusi naują literatūrologės Viktorijos Daujotytės literatūros teorijos ir praktikos studiją supratau jos anotacijos intrigą. Anotacijoje „Literatūros fenomenologija“ pristatoma kaip „humanistinių studijų vadovas“. Taigi knyga skirta ne tik tiems, kurie domisi metodologinėmis literatūros interpretacijos galimybėmis, bet ir visiems, kam rūpi humanistikos problemos. Tai įdomu. Ypač galvojant, kuo fenomenologinis žvilgsnis į literatūrą gali būti naudingas nuosekliau literatūros metodologija ar fenomenologine filosofija nesidomintiems. Juoba kad autorė savo knygoje apie literatūros fenomenologiją kalba ne kaip apie laisvą ir neįpareigojantį santykį su literatūra (nors „griežtam semiotikui fenomenologinės nuostatos atrodo miglotos, pabiros, nepatikimos“), o kaip apie aiškią savo koncepciją turintį metodą. Tiesa, iškart suabejodama besąlygišku bet kokio metodo patikimumu: „Metodas, neįgaliotas mąstymo sistemos, yra silpnas“. Knygoje tai patvirtinama pačiais įvairiausiais parametrais.

„Literatūros fenomenologija“, kaip ir dera pirmajai fenomenologinį metodą konceptualizuojančiai lietuviškai literatūrologinei studijai, pradedama fenomenologijos istorijos ir jos svarbiausių autoritetų, kurių idėjos turėjo ir turi įtakos literatūros fenomenologijai, pristatymu. Svarstydama bendrąsias šios metodologijos temas, autorė atskleidžia pagrindinius fenomenologinio literatūros supratimo ir aiškinimo principus: išankstinių prielaidų nebuvimą („kelias prasideda ten, kur pradedama eiti“); rašančiojo ir skaitančiojo patyrimo reikšmę („literatūros kūrinio prasmė priklauso ir nuo teksto, ir nuo suvokėjo“); dėmesį abstrakcijos ir konkretybės dermei (huserliškas „grįžimas prie daiktų“); dialogo kaip santykio su Kitu problemiškumą („be nuostolių neįmanu suvokti, ką suvokia kitas“) ir t. t. Knygoje šie principai „išbandomi“ remiantis realia jų veikimo praktika – etiudiškai grakščiomis įvairių lietuvių literatūros autorių (K. Nezabitauskio, Žemaitės, J. Biliūno, V. Krėvės, Šatrijos Raganos, S. Nėries, V. Mačernio, Just. Marcinkevičiaus, S. Gedos, J. Vaičiūnaitės ir kt.) interpretacijomis. Taigi tiems, kurie lig šiol pasigedo aiškesnės lietuviškos literatūros fenomenologijos koncepcijos, Daujotytės studija kuriam laikui (nes susidomėjimas šia metodologija Lietuvoje auga) turėtų tapti rimta atrama. Joje, mano manymu, patikimai „įduodami“ jei ne absoliučiai visi, tai tikrai pagrindiniai fenomenologinės interpretacijos instrumentai.

Tačiau – esminė pastaba – „įduodami“ fenomenologiškai. O tai reiškia, kad, norint šią knygą patirti (suvokti ją kaip vadovą), reikia turėti patirties. Įdomu, kad ne tik profesinės, nors tokia neabejotinai reikalinga. Ne mažiau svarbi ir individuali skaitančiojo ar skaitančiosios patirtis, suvoktina kaip jų tapatybė, asmeninis santykis su viskuo, kas – kaip Kitas – literatūros tekstuose (taip pat ir šioje studijoje) reiškiasi. Šis fenomenologijai svarbus dvigubas judesys (per save į Kitą – iš Kito į save) knygoje veikia kaip smagratis, maksimaliais savo įsūkiais provokuojantis ne tik literatūrologinio, bet ir humanistinio dialogo situacijas. Ir išprovokuojantis. „Literatūros fenomenologiją“ išties galima interpretuoti kaip bendresnį humanistikos vadovą, jei humanistiką apskritai suvoksime kaip vertybiniu požiūriu struktūruojamą mąstymo erdvę, kurioje yra aiškinama ir suprantama žmogaus patirtis.

Patirtis (jos pasirodymas, aiškinimas(is), supratimas) fenomenologinėje literatūros interpretacijoje yra esminė. Apskritai kalbant, ji žymi gyvenimo ir kūrybos sąsajų reikšmingumą, jų sudėtingumą. Pasak Daujotytės, „skaityti tekstą, vadinasi, sueiti į pokalbio situaciją, savimi, kaip tam tikros patirties tekstu, skaityti kitą tekstą, sukuriant intertekstualius ryšius, keičiančius situaciją“. Knygoje patirčių dialogiškumas, kaip literatūros interpretavimo principas, ryškiausiai atsiskleidžia autorei mąstant apie rašymo patirtį – pradedant bandymu apčiuopti pirminį kūrybos impulsą (J. Vaičiūnaitės „Neparašytas eilėraštis“) ir apibrėžti jį skatinančią bei palaikančią erdvę (gamtos, daiktų, atminties, laiko formas, kuriomis „literatūra išvedama į gyvenimą ir vėl sugrąžinama į savo pačios orbitą“); baigiant absoliučios vienatvės, totalaus atskirumo refleksija (neseniai mirusios poetės Danutės Paulauskaitės kūrybos interpretacija). Nebepaslepiamai intensyvus pačios autorės rašymo patyrimas leidžia jai sugestyviai sieti fenomenologijos teoriją su konkrečiu rašymo aktu ir įtaigiai parodyti skaitytojui (kaip žinoma, parodymas fenomenologijoje apskritai yra svarbesnis nei įrodymas), kaip prasideda tekstas, kaip pradeda vibruoti sakinys, kaip atsiveria teksto sintaksė ar teksto forma. Ir ši įtaiga veikia: rašymo patirties interpretacijos studijoje – pačios stipriausios. Pavyzdžiui, skyrius „Teksto sintaksė“ mane tiesiog apstulbino. Ne tiek dėl įdomios R. Granausko apsakymų prasminės interpretacijos, kiek dėl autorės kalbos intensyvumo, kalbinės vaizduotės skvarbumo. Akylas žvilgsnis į rašytojo sakinį, interpretuojant jį kaip rašančiojo „kūrybinių galimybių kontūrą“, paryškinamą sakinio fenomenologijos ir joje pasirodančios teksto sintaksės, kuri yra „lyg gyslos pasakojimo kūne, kūno raiščiai“ – ir skaitytojo akivaizdoje naujai ima pulsuoti interpretuojamų tekstų gyvybė: aiškėja jų rašymo intencijos („parašyti taip, kad nepasakoma sakytųsi“), prasminis daugiasluoksniškumas, kryptingumas.

Intensyvaus patirties dialogiškumo fragmentų esama ir studijos autorei komentuojant literatūros tekste išnyrantį patyrimą. Ypač tą, kuris remiasi daiktų ir gamtos patirtimi. Manyčiau, ne vieną literatūros tyrinėtoją sudomins individualiu gamtos išgyvenimu pagrįstas smulkių, dvimečių, ant kapų sodinamų žemaitiškų baltųjų „rožikių“ atpažinimas Šatrijos Raganos kūryboje, jis iš esmės keičia dekoratyviąją rožių simboliką rašytojos tekstuose ir skatina kiek kitaip interpretuoti sentimentalumo matmenį jos kūriniuose. O kartu paaiškina pamatinę fenomenologinės interpretacijos nuostatą, suformuluotą dar M. Merleau-Ponty: „Intensyvus kontaktas leidžia išgirsti tai, kas tekste yra, bet nėra užrašyta rašmenimis. Filologinė analizė čia nieko neduos, tekste mes randame tai, ką patys į jį įdėjome“. „Literatūros fenomenologijoje“ tokio intensyvaus kontakto pavyzdžių, kurie naujai atveria chrestomatinius lietuvių literatūros tekstus, galima rasti ne vieną.

Vis dėlto jaukią fenomenologinio dialogo situaciją, kuriai „svarbu ne tik ir kitas, kaip du dialogo nariai; svarbus ir trečias – tai, kas mus jungia, į ką kreipiamasi, apie ką kalbamasi, kas tik kalbantis iškyla“, Daujotytės knygoje, mano manymu, sukomplikuoja kūno tema. Autorės teigimu, „literatūrai kūno, kūniškumo jausena yra pirminė; žmogaus negalima matyti kaip ne kūno“. Kaip žinoma, fenomenologija, ypatingai domėdamasi kūnu, jį apibrėžia kaip fenomeninį – t. y. įsąmonintą kūną – ir taip paneigia dvasios ir kūno dualizmą (įsimintina Walto Whitmano frazė: „Jei kūnas nėra siela, tai kas yra siela?“). Todėl ir „Literatūros fenomenologijoje“ kūniškumas aktualizuojamas įvairiais lygmenimis: nuo metaforinio „teksto kūno“, labiausiai matomo jau minėtose rašymo patirties interpretacijose, iki fizinės „žmogaus kūno“ realybės. Knygoje į kūną kaip į „tikrovės laidininką“ žvelgiama lyg Šarūno Barto filme „Mūsų nedaug“ (čia jis taip pat analizuojamas) – akcentuojant jo atskirumą ir individualumą. Autorė, tarsi vaizdo kamera literatūroje stabdydama įvairaus kūno (kūdikio, jauno, seno) reginius ir jais žymimą žmogaus patirtį, aiškinasi, kaip literatūros fenomenologijoje gali būti mezgamas ir plėtojamas dialogas su tuo, kas kaip kūnu pasirodantis Kitas ne tik veikiančiam subjektui (pavyzdžiui, kūrinio pasakotojui), bet ir interpretuojančiajai yra nepatirta arba dar nepatirta, kitaip patirta.

Bandydama ir kartu plėsdama fenomenologinio dialogo galimybes, t. y. sąmoningai provokuodama situacijas, kai į „tikrovę įsiveržia kita tikrovė, nepatiriama aprašomosios tikrovės „kailiu“, profesorė lietuvių literatūroje atsigręžia į patirtis, kuriomis mūsų literatūrologija iki šiol apskritai mažai domėjosi. Turiu mintyje psichinės negalios ir neįgalaus kūno patyrimą, kurio pastebėjimas Lietuvos humanitariniuose moksluose – labai retas (įprastai fizinio ar psichinio neįgalumo temomis domisi tik medicina (defektologija) ir socialiniai mokslai), todėl – vertingas. O literatūros fenomenologijos požiūriu – dar ir rizikingas. Pirmiausia todėl, kad negalia (daugumai mažai pažįstama fizinė ir psichinė tikrovė) konkretizuoja įvairiose metodologijose abstrakčiai apibrėžiamą Kito patirtį ir taip „išbando“ pamatinius fenomenologinio metodo principus, parodydama, kokiu būdu gali funkcionuoti fenomenologinis dialogas, leidžiantis aktyviai dalyvauti kitokią patirtį liudijančiam dialogo partneriui (literatūroje tai reikštų bandymą „rašte išlaikyti atskirus balsus“), jo neslopinant, negožiant. Tačiau ar visada taip yra? Ar fenomenologija, veikiama modernistinio mąstymo hierarchinių struktūrų, pajėgia pripažinti visus balsus kaip atskirus ir lygiavertiškai bylojančius? Kas vyksta tuomet, kai fenomenologiniame dialoge Kitas pasirodo kaip totaliai nepažįstamas, todėl nesuprantamas balsas? Jei juo žymima patirtis kalba ženklais, kurių reikšmių neatpažįsta suvokiančiojo sąmonė? Kur ir kokiu būdu tuomet turi įsijungti fenomenologinės redukcijos mechanizmas, ne tik, pasak Husserlio, skatinantis atsisakyti išankstinių nuostatų (šiuo klausimu knygoje man įspūdingai nuskambėjo Bergsono mintis apie dvasines būsenas, kurios yra „subendrintos etiketės“), bet ir atsigręžti į patyrimo tėkmę, leisti patirčiai būti tokiai, kokia ji rodosi?

Tokios mintys man kilo perskaičius J. Biliūno „Liūdnos pasakos“ interpretaciją, konkrečiau – kūrinio pasakotojo ir Juozapotos susitikimo komentarą ir studijos autorės išvadą: „Pati sunkiausia neįgalumo forma – sumišęs protas, leidžiantis gyventi, bet neleidžiantis patirti (išskirta mano – A. B.)“. Tačiau ar iš tiesų taip yra? Ar tikrai vis dar manome, kad sumišusio proto žmogus negali patirti – turėti patirties? Tuo sunku patikėti, prisimenant kad ir kitoje Daujotytės studijoje „Literatūros filosofija“ (2001) esantį fragmentą apie Hölderliną, kai jis, mirus mylimajai, vieno dailidės priglaustas, užsidarė bokšte, su niekuo nebendravo ir buvo apšauktas psichiškai nepagydomu... Būtent šį, sakytume, sumišusios sąmonės epizodą literatūrologė yra pakomentavusi kaip reikšmingą savitos sąmonės patirties variantą, nepriklausomą nuo jokio ją legitimuojančio atskaitos taško: „Kas yra atskaitos taškas: sveikas, sveikata? Ar liga, ligonis? Nėra tokio atskaitos taško – kaip nei diena, nei naktis, nei tamsa, nei šviesa nėra atskaitos taškas viena kitai. Tik ratas, perėjimai, lygesnės ar skaidresnės sandūros kažką atveria; žmogaus dvasia kažkam atsiveria“. Esu tikra, kad būtent ši Daujotytės Hölderlino patirties interpretacija yra kultūrologinių neįgalumo studijų pradžia lietuvių literatūrologijoje. Studijų, kurios Lietuvoje dar nėra suvokiamos kaip neatsiejama humanistikos dalis, bet tokio suvokimo siekiančios, įvairiais aspektais jį provokuojančios.

Grįžkime prie „Literatūros fenomenologijos“. Iš tiesų įdomu, kodėl šioje knygoje „sumišusio proto“ Juozapota interpretuojama kaip neturinti patirties, negalinti patirti. Galbūt tokią interpretaciją „padiktavo“ Biliūno tekstas? Išties – studijos autorė „Liūdną pasaką“ perskaitė pagal biliūniškąjį opozicijos principą: silpnas, nepagalus kūnas (gražus žodis, pagal įtilpti, įgulti reikšmes, primenantis knygoje taikliai vartojamą kūno oikumenos kaip kūno namų metaforą), bet imli dvasia (interpretacijoje įspūdinga džiovininko alsavimo artikuliacinės ritmikos pagava) yra tarsi vertybinė opozicija tvirtam, ilgus metus gyvenančiam sveikam kūnui, bet nepagijusiai dvasiai. Sakytume, motyvuotas Biliūno kūrinio moralo patosas: silpname kūne esanti dvasios galia yra vertingesnė už dvasinę negalią, tegul ir stipraus kūno palaikomą. Tačiau vis dėlto kaip šioje vietoje suveikia fenomenologinio dialogo ir apskritai fenomenologinio metodo principas, skatinantis atsigręžti į patyrimą ir leisti jam būti tokiam, koks jis rodosi?

Manyčiau, kad fenomenologinės redukcijos principas „Liūdnoje pasakoje“ esančią silpno kūno ir sumišusio proto opoziciją leidžia perskaityti ir pagal kitą kiek ankstesniame skyriuje, kalbant apie A. Nykos-Niliūno dienoraščių fenomenologiją, Daujotytės įspūdingai suformuluotą ir išplėtotą dialogo galimybę – susitikimą nesusitinkant. Išties, kai susitinka dvi labai skirtingos patirtys, jos gali ir nesusitikti – neatpažinti, nesuprasti ir nepaaiškinti viena kitos. Todėl, atrodytų, susitikimas nesusitinkant būtų tikslesnis Biliūno pasakos perskaitymo kodas, ne taip labai psichinės negalios žmones nuvertinantis, pažeminantis. Juk kai neturi patirties, kai net jos galimybė nepripažįstama – neturi nieko. Nes neturi net alternatyvos gyventi kitaip. Bet Juozapota patirtį turi. Ir turi jos raiškos alternatyvą – ją liudija moters likimo istorija, Biliūno tekste pačios Juozapotos išreiškiama kitu – atskiru balsu: „Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti – galima tik jausti“.

Nuo juslinės patirties, tokios svarbios fenomenologijai, prasideda ir Daujotytės interpretuojamas Juozapotos ir pasakotojo susitikimas: akys, instinktyvi pasakotojo kūno reakcija. Štai čia, man supratimu, ir įvyksta įdomybė. Pasakotojas sudreba, nes pirmiausiai pamato Juozapotos akių vaizdinį, kuriuo jis patiki kaip Juozapotos galimybių ženklu, nes būtent vaizdinys jam padaro didžiulį įspūdį: „Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos“. Akivaizdu, kad „Liūdnos pasakos“ pasakotojas patiria pačią tikriausią „patirties patirtį“ (studijoje įdomiai akcentuotą sąvoką, žyminčią savęs kaip patiriančio suvokimą), kuri tampa Juozapotos supratimo ir aiškinimo kanalu. Jo nebepraplečia (nepakeičia) reali ir pabrėžtinai kūniška Juozapotos laikysena: „Tik tos akys dar matė: jos tiesiai į mane žiūrėjo“. Esminis momentas – matė, žiūrėjo (fenomenologai sakytų – kreipėsi, siekė susitikimo), šnabždėjo sunkiai suprantamu balsu, aiškiai artikuliuodama tik vieną frazę: „Kiek daug ponų, kokie visi gražūs, ar nematėte mano Petriuko?“ – vis dėlto nepakeičia pasakotojo požiūrio.

Tragiška patirtis, Juozapotos perpasakojama ir perpasakojama viena fraze, matant aplinką (gražūs ponai), bet nepatiriant jos įspūdžio (nesuvokiant savęs kaip patiriančios), skiriasi nuo pasakotojo akivaizdžiai imlios gyvenimo refleksijos, kuri, be abejonės, yra gyvybingesnė, kūrybiškesnė. Ji kuria artikuliuotą balsą, todėl suprantamą, pažinų,aiškinamą. Juozapotos gyvenimo patirtis yra susiaurėjusi iki vienos frazės, bet ja tekste vis dėlto esanti, nors – nepažini ir baugi kaip sumišęs protas. Tai savita psichinės negalios būsena – sakytume, „patirties nepatirtis“, kuriai fenomenologiškai taip pat turėtume leisti būti tokiai, kokia ji rodosi. Jau vien tam, kad vertųsi ir taptų pažinios kuo įvairesnės žmogaus egzistencijos formos.

Taigi, kiek paryškinus kitokios patirties kontūrus, matyti, kad literatūros fenomenologija, bandydama suprasti ir paaiškinti skirtingas patirtis, pirmiausia susiduria su tų patirčių vaizdinių problema, pripažindama, jog „nieko neįmanoma suvokti kitaip, nei tai pasirodo“. Ši nuostata svarbi imanentiškai interpretuojant literatūrą ir joje matomą patirties vaizdą. Tačiau kyla klausimas, kiek imanentinis yra interpretuojančiojo žvilgsnis, kuris, pasak Daujotytės, „neapsieina be pagalbinių atramų“, tokių kaip „nuotaika, patirtis kaip struktūra, esanti dar iki struktūrų“. Interpretuojantis žvilgsnis aiškindamas literatūros tekstą struktūruoja, atsirinkdamas tai, kas yra jam svarbu, ir tokiu būdu kuria tekste pasirodančios patirties „tikrovę“. Tačiau tai, kas interpretuojančiajam pasirodo nesvarbu, tekste vis tiek išlieka – kaip nepamatyta tikrovė. Studijoje tai puikiai iliustruoja fizinės negalios patirtį aiškinanti Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Mačiau šaligatvyje žmogų“ interpretacija, kuri autorės pradedama įdomiu klausimu: „kiek kūno yra visas?“ arba kiek jo, kaip „gyvenimo čiuptuvo“, pakanka gyvenimui ir išgyvenimui?

Įdomu, kad Putino eilėraščio interpretacijoje akcentuojama, kaip subjektas pamato šaligatvyje esantį be rankų ir be kojų išmaldos prašantį žmogų; taip pat kaip matantysis duoda išmaldą (taiklus akių reakcijų (susitikimo, dėkingumo) pastebėjimas) ir pasimoko iš neįgalaus žmogaus: „Tai štai kaip reik mylėti gyvenimas, […] Berankio / Ir bekojo / Stropumu!“ Kaip ir komentuojant Biliūno „Liūdną pasaką“, čia interpretuojančiosios žvilgsnis sutampa su eilėraščio subjekto žvilgsniu: tarp jų užsimezga dialogas, jie tarsi „sutaria“, kad „kuo begalima padėti tam, kuris be kojų ir be rankų“ – tik jaučiant gėdą ir kartėlį įmesti pinigą į murziną kepurę, tikintis taip neįgalųjį pradžiuginti, pasotinti, leisti jam „džiaugtis tuo, kas įmanoma“. Berankio ir bekojo vaizdas suvokiamas kaip jo galimybių tikrovė. Tačiau eilėraščio interpretacijoje, kuri baigiama tikslia ir kartu provokatyvia išvada – „Kūnas yra visas, kai visas yra žmogus kaip asmuo“ – neatsižvelgiama į, regis, labai reikšmingą neįgalų žmogų interpretuojančio subjekto retoriką, kylančią ir iš poeto patirties intencijų, kurias akcentuoti skatintų literatūros fenomenologija.

Manyčiau, iškalbinga yra tai, kad Putino eilėraštis „Mačiau šaligatvyje žmogų“ parašytas 1964 metais, o 1963-iaisiais poeto dienoraštyje yra įrašas apie Ievą Simonaitytę, iš vaikystės sunkiai vaikščiojusią, daug laiko praleidusią ligoninėse, bet kultūroje pasirodžiusią ir išlikusią kaip iškilaus talento rašytoja, su kuria sunkiai varžėsi ryškiausi to meto literatūros gyvenimo dalyviai: „Pavydžiu jai [I. Simonaitytei] darbingumo ir geros nuotaikos. Šitai luošai invalidei, paliegėlei, tiek gyvenime iškentėjusiai! O kas iš manęs „sveiko“?! Nuostabus jos gyvenimas, nuostabi karjera!“ Lyg ir nesunku būtų matyti Putino stebėjimąsi, kaip stropiai gali į gyvenimą kabintis bekojis berankis vargeta ir talentinga rašytoja, kuriuos abu jų negalia (kad ir kokia skirtinga būtų) poeto sąmonėje sulygina, leisdama jų gyvenimus interpretuoti kaip išimtis, bet ne normas. Tačiau fenomenologiškiau būtų akcentuoti paties poeto patirties situaciją – individualiai silpstančios, nykstančios jėgos ir senstantis kūnas (beje, seną kūną, tiksliau, senos moters kūną, V. Krėvės kūryboje Daujotytė interpretuoja tiesiog fantastiškai!) – ir iš jos kylantį neįgalaus kūno žmones interpretuojantį žvilgsnį kaip santykio su kita gyvenimo forma ieškojimą, jos argumentavimą, dar ne susitapatinimą, bet jau klausymą, matymą… Taigi minėto Putino eilėraščio aiškinimą papildžius ir berankį bekojį žmogų matančiojo patirtimi, ryškiau atsiskleistų ir dar viena fenomenologinio dialogo reikšmė: „Suprasdami, ką žmogus sako, teigia ar neigia, suprantame (bent dalimi) ir sakantį, jo laikyseną“.

„Literatūros fenomenologijoje“ tokia fenomenologinio dialogo laikysena atskleidžia ne tik metodologinius mechanizmus, kurie parodo, kaip gali būti suprantama ir aiškinama konkreti Kito patirtis, bet ir praktiškai demonstruoja, kaip atskiras literatūros metodas gali veikti bendroje humanistinės minties erdvėje, paryškindamas ne tik tos erdvės kontūrus ir jų žymimas problemas. Skirtingos patirties pabrėžimu Daujotytės studijoje literatūros fenomenologija įtikinamai atsiskleidžia kaip „bendrumo individualizacijos būdas“, kuris leidžia suvokti, pasak autorės, kad „visa, kas kaip nors pasirodo, yra kaip nors prasidėję. Nebūtinai toje srityje, iš kurios ir kurioje tampa matomi kaip jau pasirodę, jau esantys“. Žmogaus patirtis turbūt yra pats jungliausias tekstas, kurio interpretacijai nepakanka vienakrypčio žvilgsnio. Pati atskiriausia, labiausiai redukuota patirtis, jai leidžiant būti tokiai, kokia ji rodosi, plečiasi, „baigtinos būties linijomis bendrindama atskirumą“. Tokia literatūros fenomenologijos praktikos „pamoka“ iš tiesų randa būdų (ar bent jų punktyrų), „kaip mąstyti apie žmogaus pasaulį – visetą, niekur ir niekada visuma nepasirodantį“, net ir tada, kai platoniškai kiekvienas „esame savo olose“. Iš tų olų galima išeiti tik atvirai matant Kito patirtį ir tokiu būdu suvokiant, kad, pasak W. Gombrowicziaus, „pati šiuolaikiškiausia mąstymo kryptis yra ta, kuri vėl atranda pavienį žmogų“. Ir atskirą jo patirties kelią.

Pagal šį matmenį pati literatūrologija (kaip humanistikos dalis) yra prasminga tiek, kiek pajėgia atpažinti, suprasti (pripažinus, kad tiksliausiai suprantame tai, kas pažįstama) ir mąstyti apie žmogaus patirtį, pati būdama tos patirties medija (intermedija). Daujotytės „Literatūros fenomenologija“ tokią literatūrologijos sampratą meistriškai įtvirtina – ne tik metodologiškai, bet ir humanistiškai.
Aistė Birgerė
2004-05-24
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Vilniaus dailės akademijos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2003
Puslapių: 238
Kodas: ISBN 9986-571-96-0
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą