Knygos
Romanai (1917)
Poezija (615)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Leona

Leona "Urnevičiūtės „Leona“ yra vienas geriausių 9-ojo dešimtmečio ir turbūt viso sovietmečio lietuvių moterų stambiosios prozos kūrinių", taip rašė apie šį kūrinį literatūrologė Solveiga Daugirdaitė.

Rašytoja Dalia Urnevičiūtė - Pilėnienė gimė 1932 vasario 2 d. Dauguose, Alytaus apskrityje, taigi, pagal kilmę dzūkaitė. Augo mokytojų šeimoje, rašoma, jog tėvų dėl kūrybos skatinta, taigi, savo kūrybinį kelią pradėjo 1957 metais. Kaip rašoma šaltiniuose, nuo tada išleido beveik dvidešimt poezijos, prozos ir dramaturgijos knygų. Tarp jų - eilėraščių knygos "Gegužio lietus" (1960), "Septyni slėniai" (1965), apysakų rinkiniai "Našlės rūtos" (1972), "Stiklinis namas" (1976), romanas "Revanšas" (1991). Pažymima, jog D.Urnevičiūtė taip pat išleido devynis dramaturgijos rinkinius. Jos pjesės "Vadink mane motina", "Tėvuko žaislai", "Tyluva - 2 km"  buvo statomos teatruose ir televizijoje.

Kas gi  yra "Leona ?" Tai mažasis romanas – taip knyga pristatoma literatūrinėse svetainėse, LRS leidyklos salėje organizuotame knygos paminėjime, vykusiame 2016 m., prisimenant rašytoją Dalią Urnevičiūtę.

Nesavalaikis romanas, taip galima jį pavadinti, pasirodęs 1987 metais “Pergalės“ žurnale, kai istorinių lūžių metai inspiravo tokius globalius kūrinius kaip R.Gavelio „Vilniaus pokeris“, J.Kunčino „Tūla“, J.Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“ bei kitus panašaus pobūdžio kūrinius, kurie plačiai, konceptualiai, netgi transcendentiškai aprėpė visą idealoginę sistemą, sumistifikavo herojus, perleido juos per vidinio apsinuoginimo bei erotiškumo prizmę, tuo atskleisdami jų protestą bei šokiruodami tuometinį skaitytoją novatoršiku grotesku. Taigi, tokioje literatūrinėje plotmėje pasirodžiusi  „Leona“ kaip ir reikėtų tikėtis, negalėjo sulaukti deramo dėmesio ir įvertinimo.

Mažasis romanas - tai ir yra mažo, nieko neišsiskiriančio žmogučio, šiuo atveju moters, kasdienio pasaulėlio rūpesčiai, persipynę giminystės santykiais, giminės ryšių analize, nenutolstantys nuo namų aplinkos.  Romane pasakojama pirmuoju asmeniu, tuo knyga įgyvinama. Pasakotoja – jauna inžinierijos mokslų studentė, savo dvidešimtuose gyvenimo metuose jau patyrusi išsiskyrimą. Na ir kas, jog jos santuoka tetruko tik vienerius metus, išsiskyrimo kartėlis driekiasi dar bene dvejus metus, t.y. tą laiką, kai jaunos merginos (moters) studentavimo metai turėtų plaukti nerūpestingai.

Leona – ir vaikiška, ir suaugusi asmenybė. Ji draskoma vidinių prieštarų. Ji ir miela – senelės, prosenės vaidmenyse, ir atšiauri, kaltinanti motinos esybėje. Keturios moterų kartos, keturios romano spalvos, keturios dominantės. Leona – jų jauniausia, tarsi išmestas į išore trijų vyresnių išliūliuotas kūdikis, kuris it  vėjų blaškoma vėtrungė, it vedybinio gyvenimo outsaiderė, ištikusioje vienatvėje atsigręžia į šeimos židinį ir tuo, pačiai sau nesuvokiant, kas dieną tvirtėjantis, tolstantis nuo vedybinio gyvenimo krizės ir depresijos.

Per tai kūrinyje atskleidžiama pagrindinė vertybė – nykią vienatvės valandą išliekantis tamprus sąryšis su virkštele, gimdytojomis: prosene, senele, motina. Juk dažnas, ištiktas panašios situacijos, nuo savo namų lekia į lauką. Leona tvirtai laikosi įsikibusi jų, kvėpuoja tarsi kiekvienos iš gimdytojų oda, jas išgrynindama ir per savo matymo lauką įvertindama. Būtent tai nulemia šio romano svarbą. Jis puikiai pasitarnauja nūdienos vienišoms asmenybėms jas paskatindamas peržvelgti artimiausių žmonių ratą, o ne bėgti paguodos ieškoti svetur. Dėl to romano laikas tarsi perkeltintinas iš 1987 m. į šiuos metus. Nūdieną jis aktualesnis negu tuomet, kai išvydo pasaulį.

Romanas šiltas, jaukus, ne nuobodus. Pasakotoja ironizuoja. Ji šiek tiek pasijuokia ir iš savojo  Vaidoto, teigdama, jog jis yra tik dabartinis, dėl to potekstėje tarsi silpnas, išnykstantis, irstantis, nes jis be šaknų, be savosios giminės, neturi praeities. Nors vis dar juntame, kad skyrybos Leonai – tai skausmas, neužgijusi žaizda, ji dar tebelaiko buvusį sutuoktinį širdies kampe, jis tebekirba sukeldamas depresyvias nuotaikas. Rašyoja kūrinyje neanalizuoja Leonos santuokos iširimo priežasčių: ji skaitytoją pastato  post faktum, į būklę, kuomet reikia bristi iš išsiskyrimo kartėlio.

Ir čia pasitarnauja giminės moterys. Negalima nesižavėti Leonos prosene ir senele. Tai šiuolaikiškos, miestietės,  modernios, novatoriškos, su visais mielais miesto buities mažmožiais ir atributais. Prosenė – ispaniškos odos, vyriausioji, todėl turinti pirmumo teisę, taip pat ir pirmumo teisę – išeiti iš šio pasaulio. Leona pasakoja:  "Atidariusi vartukus, pirmiausia pamatau verandoje sėdinčią prosenę. Ji dėsto pasjansą. O pro atdarą virtuvės langą miltuota ranka man moja senelė". Romane išskirtas deramas dėmesys šioms abiems moterims. Jos nėra lyginamos. Kiekviena jų turi savo vietą ir sau būdingą įvaizdį, kurį mato Leona.

Kadangi romanas subalansuotas moterims, nemažai dėmesio jame skirta virtuvei. Neveltui Leona atkovoja šią moterų Meką iš patėvio ir šis arbatą geria jau miegamajame tykiai, nurijęs kartėlį, netrukdydamas jaunos moters ramybės. Dažnai krenta į akis tokie mažmožiai, kaip žagarėliai, kitos mielos smulkmenos, per kurias subtiliai atskleidžiama Leonos aplinka, tai: ispaniško atspalvio prosenės ūsiukai, dailūs Leonos perlamutriniai nagai, avietinis lūpdažis, pomada, kriaušės, lelijos, geltona chrizantema, cementinė laiptų vaza, senovinis veidrodis, kreminė batisto suknelė, ploni fajanso puodeliai, šilku siuvinėtos servetėlės, aksominės našlaitės, cukrinė su lankeliu, kvepianti valerijonais krištolinė stiklinaitė, pianinas, sidabrinė žvakidė, aksominė sofa, medalionas su susirangiusia grandinėle, kuriame mažos, kūdikiškos Leonos ir jos tėvo Ričardo atvaizdas.

Ne veltui Leona išskaptuoja tėvo nuotrauką peiliuku ir sukiša ją tarp grindinių lentų: tėvą pakeičia senelė. Juk senelė užaugino mergaitę. Ji suheroinama, sutėvinama. Ji yra tas ramstis, laikantis Leoną. Juk senelės lovoje ji be skrupulų gali susirangyti į kamuoliuką, jausti jos kūniškumą, jos kvapą, mylėtis su išrinktuoju, tuo tarpu motina yra tarsi antipodas senelei, jai Leona nejunta akivaizdžiai matomos meilės, niekina jos priklausomybę nuo patėvio, pasireiškiančią per daiktiškumą, o ne per meilę, prieštarauja, protestuoja prieš gimdytoją, kuri jai tarsi pliušinė, tarsi rožinė. Pati Leona kitokia. Ji "amžinai liūdna", atsitraukusi į nuošalę savo šeimos istorijos tyrinėtoja.

Tai ne tradicinė, ne „nuglaistyta“ šeima. Joje senelė nemylėjo savojo Lionginuko, jo prisiminimas it šešėlis sklando ir tik po jo mirties visiems tapo gyventi lengviau – taip rašoma knygoje. Dėdė Teodoras - lovelasas gražuolis, merginantis kiekvieną pasitaikiusią jo akyse gražuolę, taip pat išsiskyręs, tačiau neblogai sutariantis su Leona. Leonos motina gyvena taip pat ne su Leonos tėvu, o su patėviu, o ir pati Leona – 19 metų susituokusi, 20 – metų – jau išsiskyrusi. Taigi, girtis čia pavyzdingomis šeimomis nėra ko. Tačiau, kaip nekeista, Leonos artimieji nėra išblaškyti, giminė glaudi, bendraujanti, ir tik skaitytojui paliekama spręsti, kodėl taip nutikę. Tame slepiasi kūrinio „užtaisas“, tą ir šios recenzijos autorė mielai palieka atspėti kiekvienam, šį romaną perskaičiusiam skaitytojui.

Romanas žavi ne tik moterų charakteriais, bet ir vyrų portretais. Tiesa jų čia nedaug. Patėvis – toli gražu ne žavinga asmenybė, tingus, neišvaizdus, atvipusiais ausigaliais plikis. „Šio meitelio aš neapkenčiu visa savo siela“ - atvirai kalba Leona. Nors, patėvio garbei, motinos butas įrengtas skoningai, tačiau Leona apie kokius nors patėvio nuopelnus dėl to subtiliai nutyli. Dėdė Teodoras – „ne perekšliškas“ linksmų plaučių, turintis humoro jausmą, mėgstantis Erlicką, negalintis pakęsti jos patėvio, juodų plaukųsiaurų akių plyšių gražuolis, dėl to it būtų pačios Leonos metų. Jis su mašina, todėl nuolatos atsirandantis, vos Leonai prireikia pagalbos.

„Bet per pietus su naujametiniu vizitu atvažiuoja Teodoras. Mudvi su motina gaunam kvepalų. Ir ne šiaip sau kokių. Teodoras su mašina, ir aš prikimbu, kad mane žaibiškai sumėtytų ten ir atgal. T.y. - pas senelę ir atgal. Pakeliui jis nuperka gėlių ir draugiškai su manimi jomis pasidalija. Auksaspalvę chrizantemą aš nunešu prosenei“ - rašoma knygoje. Teodoras nuolatos šypsosi, tarsi rūpesčiai nukristų nuo jo it lietaus lašai, nepalietę veido.

Dėdės Teodoro priešingybės – Leonos kavalieriai. Ožislovas – tarsi happyendo herojus, o gal epizodinis, tai vėlgi paliekama įvertinti skaitytojui. Jis melomanas, išauklėtas, kantrus, laukiantis Leonos ekonomistas. Jie net nepasibučiavo ir tai, argi ne keista? „O gal aš suinteresuotas, kad jis savo laimę pramiegotų.“ - taip sako Ožislovas, žiūrėdamas į drimbą paveiksle. Ir Vaidas – būtent dėl jo, Leona, „ponia Ventienė“. Jis tolstantis, o gal priartėjantis, romantiškas, mylėtas ir visgi išsiskirta. Kodėl?

Tai išlieka tarsi toliau už romano ribų. Tačiau Leona su juo šoka. „Neliesk manęs, - pasakau ir jis sėdi nejudėdamas. Ilgai. Pagaliau atsitiesiu ir garsiai sakau: – Kiek galima čia šitaip sėdėti? Tu tikriausiai ne vienas“ – Ne, – pasako Vaidotas, ir aš iššoku iš mašinos“. Tačiau Leona nenusimena. Pažiūrėjusi į veidrodį ji tuoj pat pasako: „Ačiū tau, Viešpatie, kad sukūrei mane gražią...“.

Ko nori Leona? Kas žavi Leoną? Lyg senelės ir prosenės namukas su daržais ir sodu, bet vėlgi, gausybė stiklainių, puodynių, kibirų su sultimis ir džemais, dalinamų artimiesiems – tikra nuobodybė. Senelė serga hipertonija, prosenė neserga niekuo, bet mes jas tarsi matome gulinčias lovose, tarsi statiškas, nejudančias, ikonizuotas. Prosenės vardas Karolina. Prosenio, kuris jau a.a., Arnoldas. Netradiciniai vardai anam laikmečiui, netradicinis pasakojimas. O ir pati Leona? Šiek tiek vėjavaikiška, kaprizinga, ironiška, reikli vyriškajai giminei, tuo stipri. „Kai šitaip padažyti vokai - nedera verkti..."– mokina ją prosenė. Knyga priverčia šyptelti ne vieną kartą. Pavyzdžiui, „...Senelė garsėja linksmumu. Dėl savo sūnaus skyrybų ji pasakė: jie dešimtį metų pavėlavo“.

Leona viską stebi iš šono. "Mano pažinimas, kuris turėjo tęstis visą gyvenimą, tetruko metus. Tarytum aš būčiau sutelkusi savyje kartų išmintį ir jai atidengti tereikėjo pakelti nuotakos šydą,“ - pasakoja Leona. Jai obalsiu pritaria prosenė. „Prosenė truputį prasimerkė ir galvos linktelėjimu paliepė eiti sau. Jau beeinančią mane pasiekė tokie žodžiai: - Judu abu sujaukėte vienas kitą – abu...“. Ne veltui sakoma, jog skyrybų metas – vienas sunkiausių periodų žmogaus gyvenime.

Būtent apie tai yra ši knyga. Apie jaunos moters išgyvenimus. Tačiau nors ir nunešu į tokį nykų  gyvenimo etapą, kaip vienatvė, knyga apie Leoną ir jos pasaulį išlieka subtili, gracinga, elegantiška. Nors ir būtų svetima ar rėžianti akis Leona savo pasaulėliu, mintimis, netgi mažmožiais ar pamėgtomis smulkmenomis, jos negalima nemylėti. Ji jus prisijaukins, jai ne per save – tai per senelę ar prosenę, ar netgi tėvo epizodinį pasirodymą Palangoje: „- Leona Ričardovna Ventienė“, - taip Leona prisistato pirmą kartą ją matančiam tėvui. Na, negalima ja nesižavėti.

Paminėtina, jog sovietizmų ,, nors vaizduojamas anas laikmetis, knygoje nėra, tuo net nekvepia, tik vienoje vietoje aptinkama, kas šiek tiek galėtų priminti tą epochą, tai „žiguliai“ ir Palangoje sekundę sušmėžavę „maskviečiai“. Daugiau nieko nėra.

Romanas dabartinis. Keturių kartų moterų pasaulis įspūdingas, žavi potyriais, išgyvenimais, mažmožiais, tarpusavio persipynusiais ryšiais, atskleista Leonos savęs ir prosenės, savęs ir senelės, savęs ir mamos, savęs ir draugių jungtis. Dialogai žaismingi, gyvi, knyga įtraukianti, todėl rekomenduočiau perskaityti mažąjį romaną „Leona“.
2017-06-26
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Versus aureus
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 143
Kodas: 978-9955-34-182-6
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-10 19:06
Ziužiu
Nors ir mažais žingsneliais, bet apibėgami vienas po kito knygos personažai, pristatomas siužetas ir net atomazga. Ar beskaityčiau šitą knygą? Ačiū, gal ne. Susipažinau, įkvėpiau tos aplinkos kvapo. Lyg arčiau jau nebeįmanoma prieiti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą