Laiškai iš mano malūno

Visi tie, kurie gailiai dūsauja ir rymo ant palangių, žvelgdami į nedžiūstančias balas gatvėje ir po jas besimurkdančius praeivius pilkais, lyg nuo vandens išbrinkusiais veidais, sukluskite!

Visi tie, kurie vis dar tiki, kad rytoj bus šilčiau, pastatykite ausis!

Pristatau vaistą, tiesiog panacėją, padėsiančią net ir tiems, kurie pasiilgo šilumos ir tyro nuoširdumo. Tas vaistas – tai knyga raudonais viršeliais, išleista dar anais tarybiniais laikais, kur tarp puslapių pasislėpė kvapni Provanso idilė su ant kalvos stūksančiu malūnu ir jame gyvenančiu poetu. Oi, nemanykite, kad bandau pristatyti poezijos knygą! Tai novelių knyga, kur žodžiai liejasi tarsi poezija.

Pasakysiu tiesą, kad po tais raudonais viršeliais prisiglaudusios novelės tiek daug kartų šildė mano sielą, kad rodos, jos visos jau ir gyvena manyje. Buvau stačiai pakerėtas to brandumo ir intymaus nuoširdumo, kuriuo rašytojas bendrauja su skaitytoju. Atrodo, kad pats junti pievomis švilpiantį mistralį nuo kalnų, sumišusį su žydinčių rozmarinų ir levandų kvapais, rodosi, kad savo ausimis girdi seniausias Provanso legendas ir paprastų žmonių tokias paprastas gyvenimo istorijas…

Tačiau visi vaistai turi neigiamą poveikį. Šios knygos skaitymą turėtų riboti žmonės, kuriems yra padidėjęs skeptiškas potraukis realybei, nes nors tarybinė nomenklatūra ir įžvelgė knygoje darbo liaudies realistinį vaizdavimą, Provanso saulės apspigintas, ideologizuotosios proletariato ir kapitalizmo kovos ten nepastebėjau nė ženklo.

Visi ingredientai šioje knygoje yra ypatingai subalansuoti svajotojams ir šiuo sindromu dar tik užsikrėtusiems žmonėms.

Taigi, siūlau mesti viską šalin ir bėgti iki savo (ar tėvų) knygų spintos, arba į biblioteką, o gal net į padėvėtų knygų parduotuvę ir ieškoti Alfonso Dodė ir jo knygos raudonais viršeliais „Laiškai iš mano malūno”.