Lagaminą kraunu: vadovas neturistams po 12 šalių

Ar perskaičiusi knygą pulsiu krauti lagamino? Tikrai ne. Net jeigu būsiu paskutinė lietuvė, išsiruošusi užsienin už darbą gauti pinigų, kiek sugaišiu, nes šią knygą skaitysiu... dar kartą. Ši knyga vertinga tuo, kad iš to, kas blogiausia, moko pasirinkti tai, kas geriausia... Ir tai nebus labai paprasta: istorijos, kurias pasakoja studentai, nuotakos, legaliai ir nelegaliai dirbantys, panašios savo „normalumu“ – nė vieno pelenės ar vargšo, per akimirką virtusio bilu geitsu, pasakojimo.

Ką galėčiau dar pridurti, kai ant knygos viršelio – labai išsami ir tiksli anotacija? Ji padeda surasti savo skaitytoją - tą, kuriam patinka publicistika, atspindinti mobilesnį, įvairesnį, tolerantiškesnį pasaulį. Knygų lentynose, lūžtančiose nuo vadovų turistams, pagaliau savo vietą surado vadovas keliaujantiems ne žvalgytis į žymiuosius architektūros šedevrus ar ilsėtis pajūry, bet dirbti, studijuoti – gyventi. Nors sakoma, kad Lietuvoje jau nėra šeimų, kurios neturėtų giminaičių tarp emigrantų, turbūt taip tik sakoma, jei ši knyga yra skaitoma... Gal ir dėl to, kad lietuviai mėgsta pamatuoti devynis kartus... Be to, knygoje aktualia emigracijos tema kalbama dviem balsais - moksline (išsamios mokslininkų įžvalgos) ir šnekamąja (emigrantų laiškai – atsakymai). Kai kurie adresantų laiškai panėšėja į įdomius eseistinius pasakojimus, pavyzdžiui, D. Bogdanienės, 15 metų pragyvenusios Norvegijoje, M. Adomėno, 8 metus praleidusio Anglijoje... Gaila, kad tokių pasakojimų ne tiek daug... Vadinasi, labai mažai mūsų tautiečių užsienyje gyvena intensyvų socialinį gyvenimą, retam pavyksta surasti duris į kitą pasaulį... Dažniausiai žvalgomasi į kitos šalies kultūrą, papročius tarsi pro stiklą – kaip svetimam... Turbūt dėl šių išvadų irgi reiktų knygą perskaityti?

Keista, kad net keliuose knygynuose „lagaminą...“ radau tarp grožinės literatūros knygų. Man regis, tai labiau praktinė, taikomoji knyga. Ji labai patogi ieškotis informacijai - struktūra apgalvota ir vienoda pristatant bet kurią iš 12 šalių: vėliava, žemėlapis, bendri faktai, „smailas“ (pvz., „Airijoje lyja du kartus per savaitę: vieną kartą tris dienas, kitą - keturias“), vizos ir leidimai gyventi šalyje, darbas, būstas, sveikata, socialinis draudimas ir mokesčiai, pilietybė, ambasados, transportas, telekomunikacija, paštas, religija, kalba, kultūra, valiuta, maistas, parduotuvės, laisvalaikis, sportas, žiniasklaida, vaikų darželiai ir mokyklos, lietuvių veikla. Beje, manau, kad tokia informacija praverstų ir tikram turistui – sakykim, kur pigiau pavalgyti ar apsipirkti... Šalys sudėliotos abėcėlės tvarka. Taigi, jei sumanytum vykti į konkrečią šalį, jau nereikės atrasti dviračio ar lesioti informaciją internete....

Skaitydama knygą, aš pakeičiau požiūrį... į lietuvius - ne tokie jau mes niurzgliai, jei sugebame pirmiausia apie kitą šalį ir jos gyventojus kalbėti... gerai: „Kiekvienas atvykęs pastebi, kad žmonės ypač mandagūs ir kultūringi, visad šypsosi. Bendrauti labai lengva. Net ir nuėjęs pas didžiulio banko tarnautoją ieškoti paskolos, jautiesi tartum bendraudamas su senu draugu.“ O gal pagyventi ne Lietuvoje verta ir dėl to, kad išmoktume šypsotis, o grįžę atskiestume surūgštėjusias praeivių Vilniaus ar provincijos gatvėse veidų išraiškas? 

Žinoma, iš neišgalvotų istorijų aišku, kad nėra šalies be dūmų: „airiai geria , norvegai nesikalba, japonų išvis nesuprasi”... Buvo linksma skaityti būtent apie kitų šalies „topus“ - juokingus, liūdnus ar sektinus, kurie, atrodo, jau turėtų būti žinomi iš kitokios literatūros, bet šioje knygoje skamba įtikinamiau, nes yra patikrinti tautiečių kailio. Beje, ši knyga man patiko ir dėl to, kad neatkalbinėja lietuvių emigruoti... Į emigraciją žiūrima kaip laikiną darbą ne gimtajame mieste, o, pavyzdžiui,... Balbieriškyje. Taigi ką galėčiau parekomenduoti dėl emigravimo, kai darbo nėra ir „Balbieriškyje“, dabar, užvertusi knygą?

Į Airiją reikėtų vykti mėgstantiems „pabuose“ laukti giedros...
Į Australiją – pantagriuelistų atlaidų dalyviams...turistaujantiems gamtoje ir norintiems daug dangaus virš galvos...
Į Daniją - turtingiems dviratininkams, neturintiems logopedinių problemų...
Į Japoniją - dainuojantiems karaokė...
Į JAV – turintiems geležinių geležies virškinimo genų, atlaikančių traškučių ir coca cola prie kompiuterio ar TV vakarus kas vakarą...
Į Jungtinę Karalystę – tiems, kurių neerzina šiukšlės...
Į Ispaniją – manana – kam vykti, pasakysiu rytoj...
Į Prancūziją – tiems, kas mėgsta skaityti ir nesibodi jokio darbo...
Į Škotiją – norintiems saldžios silkės ir pavargusiems nuo stresų...
Į Vokietiją – pedantams ... Ir t.t.

Ar perskaitę recenziją, jūs pulsite krauti lagamino? Pirmiausia sužinokite išvadą, kurią pasidariau perskaičiusi šią knygą: Lietuvoje daug įdomiau, nes, kaip pasakė vienas adresantas, „kitos šalys jau turi ateitį, kuri yra sukaulėjusi ir eina nustatytomis vėžėmis“. Lietuvoje ateitis dar tik kuriama.

Na, bet jeigu vis dėlto jūs norite surizikuoti išvažiavę išvengti lėkšto gyvenimo, važiuokite. Bet pasinaudokite dviem „auksiniais patarimais“: pramokite tos šalies, į kurią ketinate vykti, kalbos ir paskaitykite apie tą šalį... knygoje „Lagaminą kraunu“. Pastaruoju patarimu naudotis paskubėkite -  publicistinės knygos galiojimo laikas ribotas...