Labas, Žūže!

„Labas, Žūže!“ - šitaip pasveikinta rupūžė Žūžė, gyvenanti rūsyje, bulvių aruode, išlenda iš savo slėptuvės, priropoja artyn ir, tupėdama ant didžiausios bulvės, ištiesia priekinę kojelę. Sveikinasi. Ne, neišgalvota šioji Žūžė - ji iš tikrųjų visus metus gyveno bulvių aruose, ir Danutė Grigaliūnienė keletą kartų per dieną su ja pasisveikindavo, pasikalbėdavo, paglostydavo jos rauplėtą galvą su nemirksinčiomis apvaliomis akimis. Autorei, ilgai dirbusiai mokykloje ir gerai pažįstančiai vaikų psichologiją, beliko tik sugalvoti Žūžei draugą - juo tapo Vilius - prisiminti dažną šiuolaikinio vaiko situaciją, kai yra tik mama ir koks nors „dėdė“, besibučiuojantis su ja, paimti „tiesiai iš gyvenimo“ buities scenas, iš mokyklos - moksleivių ir mokytojų santykius, juos šmaikščiai papasakoti - ir štai nauja knyga. Beje, dar reikia pereiti akmenuotus leidybos kelius, nusiaubti šeimos santaupas…

„Labas, Žūže!“ - jau penktoji knyga vaikams: išleistos dvi spalvotos eilėraščių knygelės ir dvi apysakos vyresnio amžiaus vaikams, kur akcentuojamos bręstančio paauglio socialinės, moralinės mokyklos ir šeimos problemos.

Apysakaitė „Labas, Žūže!“ tęsia šias autorės pamėgtas temas. Čia, kaip minėjome, sūnų augina viena motina. Kaip įprasta, atsiranda „kaimietis“ Jonas, pretenduojantis į sūnaus tėčius. Kaip įprasta, Vilius jam pavydi mamos dėmesio, ir dėl to šeimoje santykiai darosi vis labiau įtempti. Kaip įprasta, mokykloje atsiranda trijulė, kuri įtraukia Vilių į blogą darbą. Kaip įprasta, viskas gerai baigiasi…

Tik tegul skaitytojas nemano, kad aš išvardijau kažkokius stereotipus, „žengiančius“ per visas D.Grigaliūnienės knygas. Tai mūsų nūdienio gyvenimo problemos. Ir jos vaizduojamos gana išradingai.

Apie rimtus, skaudžius dalykus čia pasakojama tarsi tarp kitko, tarsi žvelgiant iš šalies. „Žūžės“ kalbos vaizdingumą, stilių galima lyginti nebent su Vytauto Račicko stiliumi - jo knygos labiausiai skaitomos bibliotekų lankytojų.

Kuo savita D.Grigaliūnienės knygelė? Pirmiausiai - gyvu, spalvingu Viliaus charakteriu, pvz.: „Per matematikos pamoką Viliui visuomet pristinga uždavinių. Išsprendžia ir nuobodžiauja.“; „Greičiau iš čia! Kojos, pirmyn!“; Mokytoja, praminta „Didžiąja vaza“, „kabinėjasi dėl tokių niekelių, kad juokelių iki kelių!“; „O kai Vilių pakviečia į svečius jo svajonių mergaitė Dalytė ir ant švarių baltų kojinių apsiavusi šlepetes ištiesia šlepetes ir jam - sudie, meile! Vilius neria pro duris lauk kaip įgeltas, nes argi pasirodys, kad batus apsiavęs ant basų kojų“…

Visos klasės, kiemo ir miestelio „naujienos“ parodytos tartum išvirkščiai. Kaip visuose miesteliuose, taip ir šitame jau pasibaigusios pamokos, vaikai pasipila iš mokyklų ir ieško ieško ieško ko nusitverti… (Ak, šventa tiesa!) Ir toji „vienaveidžių“, užsimovusių ant galvos kojines, trijulė, tampiusi Vilių per tulpių ežias, reikalaudama iš senučių 50 Lt, tokia charakteringa mūsų gyvenimui… O pinigai vanagai, sušlamėję Viliaus saujoje, nustelbė net dejuojančios senutės ir ištryptų gražuolių tulpių vaizdą. Bet ar ilgam? Ar ilgam jo sąžinė kalbės, kad šitaip sutaupys dviračiui? Šita kančia Viliui nepakeliama - net ir ožka Cecilija rėkia: „Gėėėėda!“.

Vilius pasiryžta: jis grąžins senutei tuos nelaimingus 50 Lt ir viską papasakos mamai… Juolab kad gimtadienio dovana - dviratis - jau stovi rūsy. Ir dar su mamos laišku! Tai kas, kad kaimynės plepa, jog mama išvyko su „kaimiečiu“ Jonu tvarkyti popierių ir bus ne Kurmienė, o Baronienė, tai kas… Mama laiškelyje parašė: „Viliau, kodėl manęs grįžtančios iš darbo nepasitinki. Mūsų naujienų takelis dabar toks liūdnas ir tuščias…“. Viliaus garbanotoje galvelėje šitų „kodėl?“ - per akis. Gerai, kad Žūžė atsirado - ją buvo "pasiskolinęs" Morkūnienės Albinas, bet kadangi ji neatkišdavo jam kojelės, grąžino. Dabar Žūžė padės atsakyti į visus klausimus, kurių svarbiausias - kodėl jam taip nesiseka?