Kvėpavimas į marmurą

„Kvėpavimas į marmurą“ – pirmasis Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas. Būtent šis faktas labiausiai ir paskatino perskaityti knygą, nes buvo itin smalsu, kaip romano žanrą interpretuoja ne kokia nors literatūros naujokė, stačia galva puolusi į stambiausią prozos formą, o jau nemenką pjesių, apsakymų ir apysakų kūrybos patirtį turinti autorė.

Praėjusio amžiaus pradžioje prancūzų poetas Paulis Valéry, beje, nemėgęs romanų, taikliai konstatavo romaniškumo esmę. Anot jo, romanistas sugalvoja personažus, apibrėžia laiką ir vietą, išdėsto įvykius, susiedamas juos stipresniais ar silpnesniais priežastingumo ryšiais. Prie šio apibūdinimo dar galima būtų pridurti, kad klasikiniame romane pageidautini, o gal netgi ir privalomi, trys pagrindiniai įvykių sekos momentai: užuomazga, kulminacija ir atomazga. Žvelgiant atsainiu, postmodernistinės epochos padiktuotu žvilgsniu atrodo, jog tokia romano žanro schema galutinai pasenusi, neprivaloma ir galinti būti aktuali nebent užkietėjusiems tradicionalistams. Tačiau ši teorinė prielaida gerokai skiriasi nuo realios padėties. Iš tiesų nemaža tiek užsienio, tiek lietuvių rašytojų dalis sąmoningai ar intuityviai paiso minėtų romano žanro kanonų. Yra ir kita dalis, kuri nepaiso, juos griauna ir entuziastingai prieštarauja tradicijai. L.S. Černiauskaitė priklauso pirmajai grupei, vadinasi, jos romane skaitytojas ras ryškius personažus ir ne tokią ryškią, bet gana nuoseklią siužeto liniją.

Suprantama, jog P. Valéry nusakyta romano rašymo schema yra tarsi pasiūlymas rašytojui, tačiau jos panaudojimas (arba ne) nėra kūrinio vertinimo kriterijus. Skaitytoją ir kritiką labiausiai domina kitkas – kokias manipuliacijas romanistas sugebėjo atlikti su savo sugalvotais veikėjais bei įvykiais ir kaip jas, pasitelkdamas kalbą, įprasmino teksto audinyje. Būtent šie dalykai pusiau kritiką ir pusiau skaitytoją ir paskatino pažvelgti į L.S. Černiauskaitės romaną.

Daugelis aptariamojo romano personažų pirmą, o kartais ir antrą sykį pasirodo incognito. Skaitytojas ne iš karto sužino veikėjo vardą, tai būna tiesiog jis arba ji. Ir tik gerokai pavedžiojusi skaitytoją už nosies ir sukėlusi smalsumą, autorė galų gale prasitaria, koks čia veikėjas, arba jis atpažįstamas iš jo minčių ir veiksmų. Taigi toks personažų pristatymas pirmuosiuose dviejuose skyriuose „Olos“ ir „Spąstai“, viena vertus, kiek erzina, kita vertus, intriguoja ir skatina skaityti toliau. Atrodo, jog galėjo būti ir dar viena tokios poetikos pasirinkimo priežastis – pasakotojos noras likti „už kadro“, būti nešališkai ir neprimesti savo išankstinio požiūrio į kurį nors veikėją. Personažų vyrų – Izabelės tėvo, Iljos, Liudo – atveju pavyko išlaikyti šį atstumą, tačiau nuo romano vidurio juntamas nesąmoningas šios distancijos nykimas, ypač kai kalbama apie pagrindinę veikėją Izabelę.

Romano pradžioje tekstas neišvengiamai išduoda besivaržant (o gal bendradarbiaujant) dramaturgę ir rašytoją pasakotoją. Kūrinio užuomazgai šios varžytuvės yra itin vaisingos. Pirmasis romano sakinys („JIS eina plentu“, p. 7) skamba tarsi pjesės remarka, o pirmosios romano scenos itin ryškios, spalvingos, čia nutinka daug įvykių (Ilja kelyje užpuola moterį, vėliau nužudo Gailių; Izabelė atvyksta į globos namus rinktis vaiko ir t. t.). Dramaturgiškai ar netgi kinematografiškai rašytoja „užsuka“ veiksmą, įtraukia visus personažus, pristato juos ne statiškai atpasakodama, o parodydama sudėtingose situacijose, ir tuomet šiek tiek sulėtina tempą, tarsi norėdama artimiau susipažinti su savo sukurtais veikėjais ir jų kasdienybe. Nuo romano vidurio pasakojimas keičiasi, dramaturgė pasitraukia, ir vienu balsu prabyla rašytoja. Šis balsas sklandus, ramus, kiek melancholiškas ir kartu stiprus, sakiniai jungiasi į nepertraukiamą, jokių kliūčių nevaržomą srovę, kurią valdo nesiblaškanti, savo raiškos galimybėmis pasitikinti autorė.

Šio romano dėmesio centre – dvie¬jų labai skirtingų žmonių likimai. Šešiamečio našlaičio Iljos ir jį ketinusios įsivaikinti Izabelės pažintis baigiasi dramatiškai. Šis nepavykęs ir tragiškų pasekmių sukėlęs ryšys atskleidžia dvi ryškias, sudėtingas asmenybes, kurių vertybės, santykis su aplinka, juos supančiais žmonėmis radikaliai skiriasi. Tačiau, kaip jau minėta, skiriasi ne tik personažų charakteriai, bet ir jų vaizdavimo būdai romane. Daug ir atvirai pasakojama apie Izabelės jausmus vyrui, vaikui, jos psichologines būsenas, grįžtama į dabartinio Izabelės gyvenimo „priešistorę“ – jos vaikystę ir jaunystę. Skaitant retkarčiais persmelkia pasakotojos ir veikėjos atvirumo nuojauta, atrodo, jog čia apie save kalba pati Izabelė, tik kaip trečiasis asmuo. Tuo tarpu apie Ilją prabylama iš atokesnio atstumo. Niekas nežino, ką jis mąsto, kodėl jis taip elgiasi, regis, dažnai jis ir pats to nesuvokia, tad rašytoja stengiasi preciziškai fiksuoti kiekvieną šio vaiko lapiuko snukučiu judesį, veiksmą ir iš jų perpras¬ti niekieno nemylimo mažo našlaičio, o vėliau – žiauraus ir kerštingo paauglio psichologiją. Stebėdama Iljos elgseną pasakotoja bando pažvelgti į jo vaizduotės užkaborius ir nuspėti pražūtingų veiksmų motyvus. Vienas subtiliausių bei vaizdingiausių tokių bandymų – rašytojos pasitelkta lapės olos ir jos ieškančio, į ją besiveržiančio lapiuko metafora.

Siužeto schema nėra itin paini ir sudėtinga. Ją rašytoja paįvairina ne chronologiškai atpasakodama įvykius, o grįždama į praeitį. Pagrindiniai romano veikėjai susiję dviem visuomenėje gerai žinomais, įsitvirtinusiais ir pripažintais ryšiais – motinos (tėvo) ir vaiko, žmonos ir vyro. Jie naudojasi šių ryšių teikiama palaima bei saugumu ir kartu jaučia baimę, kad juos kada nors (ar netgi labai greitai) gali prarasti. Nuojautos pasitvirtina, ir pasirodo, jog baimė buvo pagrįsta. Neištikimybė ir žmogžudystė (arba laikinos ryšių kombinacijos „meilužis–meilužė“, „budelis–auka“) galutinai suardo šeimos idilę ir nutraukia vyro ir žmonos bei vaiko ir motinos (tėvo) santykius. Didžiausią skausmą Izabelei sukelia sūnaus mirtis, dėl to kankinasi ir Liudas. O kaltas dėl šios mirties yra kadaise neužsimezgęs ryšys tarp Iljos ir jo įtėvių. Ilja nepatikėjo naujųjų tėvų meile, jam nepriimtinas ir nesuvokiamas pasirodė sūnaus ir brolio vaidmuo, o įtėviai pritrūko kantrybės, laukdami jo pasitikėjimo ir jaukindamiesi laukinį žvėrelį. Ilja taip ir liko trečias, nepritapęs prie dvipolio motinos (tėvo) ir vaiko ryšio. Liko atskiras ir atskirtas, tiesiog trečias, kurio niekas nenori turėti ir mylėti. Ši patirtis skaudi ir lemtinga tiek vaikui, tiek jo įtėviams. Tolesnį Iljos gyvenimą valdo baimė prie ko nors prisirišti, o vėliau tai prarasti. Ši baimė skatina Ilją nutraukti, savo rankomis suardyti visokių ryšių užuomazgas, kol jos nevirto meile ir artumu. Jis bijo šių jausmų, nes ne sykį yra patyręs išdavystę, jam skaudu ne būti mylimam, o prarasti šią meilę. Norėdamas tokiai situacijai užbėgti už akių, jis naikina tuos ryšius ir patiria svaiginantį galios ir jėgos pojūtį, jausmą, kai paklūsta ne jis, o jam. Tokiose situacijose jis yra ne bejėgis objektas, negalintis pasipriešinti likimui ir kitų žmonių sprendimams, o tarsi lėmėjas, manipuliuojantis kitų gyvybėmis.

L.S. Černiauskaitės knygos personažai – labai skirtingos asmenybės, tačiau romane jie susiejami lemtingų įvykių grandine ir, suteikę vieni kitiems daug skausmo, tampa panašūs. Kadaise tragiškai nutrūkę ar tiesiog neužsimezgę ryšiai ir Ilją, ir Izabelę paženklina baime, įtarumu ir atsargumu. Ilja, bijodamas dar sykį būti atstumtas, naikina viską, ką jis galėtų mylėti arba kas jį galėtų mylėti. Izabelė, bijodama dar kartą prarasti mylimą žmogų, nutraukia vos beprasidėjusį jos ir jaunojo fotografo ryšį, nenori atnaujinti santykių su buvusiu vyru, atsargiai bendrauja ir su savo mokiniais. Izabelė – silpna, virpanti, lūžtanti ir vis dėlto galutinai nepalūžtanti moteris. Persmelkta gėlos ir susitaikymo su savo likimu.

Būtent tokia – rami, blaivi, be jokių radikalių posūkių – romano pabaiga nustebina neschematiškumu. Tekstas skatina blogas skaitytojo nuojautas, baimę įvyksiant ką nors baisaus, tačiau rašytoja kiek paerzina ir apgauna. Išankstinės nuojautos nepasitvirtina, ir ši apgavystė nuteikia tikrai maloniai.

Antrojoje romano dalyje (paskutiniuose trijuose skyriuose), kai visi lemtingi įvykiai jau iš esmės įvykę ir veikėjai bando gyventi kitoje tikrovėje, Izabelė randa naują ryšį – ryšį su mylimų žmonių daiktais. Paskutiniuose dviejuose skyriuose juntamas išskirtinis dėmesys aplinkai, buities detalėms, šalia esančiam daiktui, jų reikšmingumo suvokimas. Ir Izabelė, ir pasakotoja į viską žvelgia atidžiai, tiriamai. Žvilgsnis lėtas, tarsi pavargęs, sustojantis ties judesiu, garsu, daiktu, įsismelkiantis iki jo esmės. Daugelis daiktų čia reikšmingi dėl to, kad kadaise priklausė artimam žmogui. Jie, sustingę ir šalti it marmuras, išlaiko artimo mirusio žmogaus žymių, jo veiklos, jausmų atspindžių. Ši atida aplinkos detalėms ir daiktams kiek primena Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Tik, kitaip nei M. Prousto romane, čia kontaktai su daiktais sukelia veikiau ne malonius, o skaudžius prisiminimus. Būtent šiuo dėmesiu įprastam daiktui, menkai detalei, vos pastebimam judesiui ir jų reikšmingumo suvokimu L.S. Černiauskaitė pasirodo įdomi ir savita šiuolaikinės lietuvių prozos kontekste.

„Kvėpavimas į marmurą“ – romanas apie žmonių ryšių (vyro ir moters, tėvų ir vaikų) variacijas, apie šių ryšių mezgimą, trūkinėjimą ir sąmoningą nutraukimą. Visi personažai jaučia neišvengiamos vienatvės baimę ir ilgisi ištikimo, tikro, nenutrūkstamo ryšio. Visa tai tarsi seniai žinoma ir daug sykių girdėta. Bet papasakota dar kartą – netikėtai, nenuobodžiai, nebanaliai ir neschematiškai.