Kronopų ir garsenybių istorijos

Neaišku, kuo vertėjams neįtiko autoriaus sumanytas pavadinimas „fama“, kad jį pakeitė prėsku, neoriginaliu žodžiu „garsenybė“ (žurnalistų dėka nuo pastarojo ir taip akys raibsta). Be abejo, seniems J. Cortázaro gerbėjams šios smagios istorijos jau žinomos ir skaitytos, ko gero, ne viena užsienio kalba. Tačiau dar niekur nesu mačiusi, kad jų rinkinys būtų apipavidalintas tokiais piešiniais. Žiūrėdamas į juos, nejučiomis susimąstai, kaip sureaguotų pats prozininkas: akivaizdu, kad iš visų įmanomų paveiksliukų jo žaismingiems tekstukams iliustruoti mažiausiai tinka atsiklaupę griaučiai (p. 55). Aišku, prireikus visur galima surasti tradiciškai propaguojamo žmogiškosios būties trapumo, tragiškumo, dvasingumo, bet juk ir didiesiems rašytojams kartais galima pakvailioti.

Nemažai kritikų pripažįsta, kad J. Cortázaras savo kūryba kovojo už suaugusiojo teisę mąstyti vaikiškai, valiūkiškai fantazuoti, nepasiduoti racionaliam ir sustabarėjusiam mąstymui, kuris apibūdinamas solidžia fraze „sveikas protas“. Bet jo iracionalumas neturi nieko bendra su beprotybe: tai tik bandymas kitu kampu pažvelgti į įprastus, kasdienius, gerai pažįstamus dalykus, netgi šimtą kartų matytus, ir užduoti amžiną vaikišką klausimą „kodėl?“. Net įprasčiausias veiksmas gali pavirsti stebuklu, paneigiančiu visus logikos dėsnius, kuriais vadovaujantis dažnai prieinama aklavietė: „Mažytis kronopas ieškodavo lauko durų rakto ant naktinio staliuko, staliuko – miegamajame, miegamojo – name, namo –­ lauke. Bet tuo viskas ir baigdavosi, nes, norint išeiti į lauką, reikia durų rakto“ (p. 65). Kiekvienas skaitytojas turi teisę įsivaizduoti kronopus, famas ir viltis kaip tik širdis geidžia. Taisyklių nėra. Yra tik paradoksų, fantastikos, karnavališkumo kupinas žaidimas, kuriame viskas egzistuoja tik vieną kartą. Paklaikusi šeimynėlė iš „Keistų užsiėmimų“ nepagailės jėgų, kad rastų vamzdynuose vieną vienintelį plauką, o paštą ir net šermenis paverstų fiesta. Nesipiktinkite – visi čia elgiasi kuo rimčiausiai, juk kiekvienam gyvenimo atvejui parengtos instrukcijos: kaip prisukti laikrodį, kaip verkti, kaip dainuoti... Tradicija, įpročiai ir taisyklės tik atima gyvenimo skonį, bet galinga vaizduotės galia paverčia farsu net paprasčiausią įvykį. Parodijos, grotesko, nepiktos satyros priemonėmis parodoma, kad ši realybė nėra vienintelė, buitis yra neįtikėtinų nuotykių mozaika, o kasdienybė –­ spalvingas nuotykis, kurį jums džiaugsmingai surengs visų laikų didžiausias kronopas.