Krakas ir Nekrakas

Praeitais metais rašytojai Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva pasvirusio pasaulio epą užbaigę romanu „Liepsnojanti tuštuma“, šįmet pristato naują, regis, su ankstesniu serialu nesusijusį romaną „Krakas ir Nekrakas“. Nors čia nebesutinkame senos pasvirusios pasaulio kompanijos –  paslaptingojo „Melomano“ banko prezidento, plokštelių kolekcionieriaus ir juodojo genijaus Mago, švaraus garso apologetų, filosofų ir rašytojų Karmino ir Dravenio, tačiau įsėdę į R. Kundroto ir A. Lyvos siūlomą troleibusą, esame vėžinami po tas pačias pasvirusias  stoteles: važiuojame atonaliais siužeto vingiais, pro langą vos spėjame mojuoti nežinia iš kur atsirandantiems ir dingstantiems personažams, sustoję vaišinamės siurrealia senuko J. Cage grybiena, skamba zen koanai ir kiek didaktiška filosofija apie pasaulio iliuziškumą ir fikciją. Trumpiau tariant, rašytojai naudojasi jiems įprastu arsenalu, tačiau skaitant „Kraką ir Nekraką“ neapleidžia jausmas, kad visi koziriai jau sunaudoti pasvirusio epo statyboje, o dabar likę tik nupiepę bartukai, varganai mojantys savo kalavijais. Kita vertus, gal vertinant „Kraką ir Nekraką“ derėtų išsilaisvinti nuo manęs asmeniškai neapleidžiančio ankstesnės R. Kundroto ir A. Lyvos kūrybos žinojimo, tačiau siūlomą nušvitimą atidėsiu į šalį ir prisirišusi prie pasvirusio epo konteksto, tikiuosi išlošti daugiau gebančią apimti akį.

Minėtas troleibusas, vežiojantis skaitytoją po senai žinomas stoteles ir R. Kundroto bei A. Lyvos arsenalo sandėlius, naujausiame rašytojų romane egzistuoja iš tikrųjų. Į jį laikas nuo laiko įlipa pagrindinis romano herojus Paulius Krakas – kiek nevykėlis, visų nesuprastas rašytojas avangardistas. Troleibusas atsiranda iš niekur, jame nėra vairuotojo, tik kartais pasirodo miela Nijolė, kuri tarytum yra naujoji kaimynė iš tos pačios laiptinės, tarytum pirmajame skyriuje mįslingai prie Krako mirusio valkatos dukra. Nijolė filosofuoja, užduoda klausimus, Pauliaus atsakymai tampa Krako vaikystės ir paauglystės vaizdais. Sužinome, kaip užguitas lyriškos sielos vaikinas, klasiokų pravardžiuojamas Višteniu, tampa vyresnių ir nedorų bernų gaujos nariu, yra priverstas gerti rašalą, rūkyti ir vogti dantų pastos tūbeles, idant jie neišduotų, jog iš meilės ir skurdo pavogta
rožių puokštė buvo skirta gražiausiajai Salomėjai Puikytei. Situacija kaip iš stiprų didaktinį užtaisą turinčio multiplikacinio, archetipu virtusio, filmo apie komjaunuolių gyvenimą, kur viskas turėtų baigtis tuo, jog Salomėja paima Paulių už rankos, jie sėda prie bandelėmis ir uogiene nukrauto stalo, palei kojas murkia katytė, o gaujos bernai daugiau nebesityčioja iš Pauliaus ir išmetę „Belamor Kanal“ iš dantų, sėdasi prie to paties stalo. Nuo vieno archetipo R. Kundrotas ir A. Lyva pereina prie kito: Paulius Krakas vasarai išvyksta pas senelį, pamėgsta rimtas knygas, pamiršta gaują, Salomėją, ir ima  svajoti apie rašytojo karjerą ir mes, skaitytojai, jau matome Paulių Kraką kaip rašytoją, kuris neturi ką valgyti, yra niekinamas ir nesuprastas keistuolis.

„Ar realiai egzistuoja menininkas? Kas sukuria kūrėją?“ – tokiais klausimais nusėtas paskutinis romano viršelis. Čia pat pateikiamas paaiškinimas:“ Kūrėjas, jo asmenybė tėra fikcija, realybės šou, išmonė miniai mulkinti. Menininkas neturi griežtos firmos, kontūrų“. Šiuos du sakinius R. Kundrotas ir A. Lyva galėtų panaudoti kaip skydą, tarkim, mano nusiskundimams atremti: kad ir kokie gilūs klausimai keliami šiame romane, skaičiau sukandusi dantis, išgėriau tūkstantį arbatos puodelių malšindama savo nesugebėjimą nulaikyti dėmesio ir suirzimą, kad pagarbiai palaidotas pasvirusio epo lavonas, užuot ramiai gulėjęs, tampomas po sceną, liepiama jam žiopčioti ir dar patraukliam būti.
Tarkim visas siužeto jovalas, kai Paulius Krakas čia atsiduria Rygoje, čia  vaikšto po Los Angel, čia jį aplanko nežinia iš kur atsiradęs sūnus (paskui nusikeliama į praeitį ir paaiškinama, iš kur jis), čia sėdi pas kaimynę Nijolę, kuri dėvi tinklines pėdkelnes ir šortus, čia sapnuoja J. Cage, kuris kartu su Einstuerzende Neubauten pradeda koncertą preparuotajam fortepijonui, tai dirba redakcijoje, tai parduoda savo kompaktinių plokštelių kolekciją, paskui  pasirodo Salomėja Puikytė, susenusi Julija, kažkas paskambina, kažkas parašo laišką ir kažkaip jis tampa pripažintu poetu ir skaito savo kūrybą poezijos pavasaryje, ir yra tas mulkinimas, būdas, kuriuo  R. Kundrotas ir A. Lyva kuria menininko Pauliaus Krako fiktyvią biografiją. Gink die, nepasigendu linijinio, preciziško siužeto ar  logiškos įvykių  sekos, tegu absurdas ir automatizmas mankština sąmonę, ją plečia ir nuima stagnacijos pelėsį, tačiau, mano nuomone, romane vyraujanti alogika pasižymi varginančiu nepatrauklumu ir pretenzingumu.

Finaline Pauliaus Krako atsisveikinimo su troleibuso scena, man asmeniškai, lieka arba  nesuprantama arba – taip kaip supratau – dėl savo ultra patoso ir didaus filosofinio užmojo paragino mane išsivirti didžiausią, tūkstantąjį nevilties arbatos puodą. Rašytoją Nijolė išstumia iš troleibuso Krakui pradėjus ieškoti transporto priemonės vairuotojo. Paskui miglotos skambios frazės apie tai, kad vairuotojas egzistuoja vaikystės nuotraukoje, rankraščiuose, jog teisingai pasirinkus mirštama troleibuse, jog laikas išlipti. Tada prasideda paskutinis skyrius, kur kažkas kažkodėl Pauliui Krakui paskambina, pakviečia į poezijos pavasarį, gėrisi jo kūryba, lyja laurų vainikais ir šlove, poetas parkrenta ant kelių ir šaukiasi troleibuso – supranta, jog dėmesys ir aplodismentai yra nieko vertas miražas, jog didžiausias turtas yra troleibusas. Jeigu troleibusas yra savasties simbolis, kelionė juo – tai kelionė į save, tolyn nuo klaidinančio realybės miražo, romane tokiam variantui  paliekamos tik užuominos: lai skaitytojas mėgaujasi jam palikta laisve, o rastas atsakymas bus teisingausias.

Atgaiva gurkšnojant tą tūkstantį arbatos puodelių, mano nuomone, yra poetiniai intarpai. Romane poezijos intermedijos atlieka visą eilę funkcijų, pvz., apibūdina gamtos peizažą („Vienu kirčiu saulė nukerta medžio/šešėlį, atvežtą iš dykumos./Šoka aklas dangus, debesys/nemato slėnio, klanų sniego, žaibų vandens./Vanduo – tai gaisras./Mėnulio raidės tupi taurės dugne/“), virsta pamąstimu apie miestą („Aptakūs/siaubo bankai kviečia verslininkus medine lemties/renka, didmiesčiuose šešėliai stato namus/vaiduokliams“),  yra vidinis Pauliaus Krako balsas, jo būsenos, dvejonių išraiška („Antrame parkerio aukšte poetų sapnai./Pirmame – rašalas ir spiritu dažytas vanduo./Skardinis dugnas, užako akių kiaurymės./Sunku mąstyti be rūkytos žuvies/“), galiausiai eilėraščiai virsta paties Krako tekstu, skaitomu poezijos pavasaryje („Ieškau trijų žodžių/Laukiu sakinio iš nebūties/Į šiaurę keliauja balti dviratininkai/“). Automatiniu būdu vienas prie kito gretinami tolimi objektai, pvz., klinikinė klaida ir pyragas arba prezidentas ir kalavijo meduoliai primintų siurrealistų įtvirtintą  koliažo metodą. Skaitant „Krako ir Nekrako“ poeziją natūraliai prisimena garsioji Max  Ernst frazė, jog siurrealizmas – tai ant operacinio stalo susitikę skėtis ir siuvimo mašina. Šiuo atveju siurrealumo įrodymu tampa kalavijo meduoliai ir prezidentas, įsiterpę į romano kontekstą. Eilėraščius būtų galima pardavinėti vaistinėse arba sporto prekių parduotuvėje šalia treniruoklių – fantazija taptų lankstesnė, protas darytų špagatus. Gali būti, jog mano dalinis nepasitenkinimas romanu išduoda, jog iki špagatų man dar toli.