Graudulingas siužetas turėtų sukelti kilnius jausmus: pasakojama apie dviejų senukų, leidžiančių paskutines dienas senelių namuose (taip ir nesupratau, kuo šie skiriasi nuo senelių prieglaudos?), meilę. Kadangi daugiausia pasakoja tik buvęs fizikas Tomazas Perecas, „bjaurus ir piktas senis, ciniškas ir be iliuzijų, nepagarbus, surūgęs… „Misteris eik šiknon!“ (p. 81), tai tekstas labai šališkas ir perdėm emocionalus – visiška priešingybė išmintingai J. L. Sampedro „Etrusko šypsenai“. Būtų įdomu, jei prisimintų jaunystę, prabėgusią fašistinėje Italijoje, ar išsamiau papasakotų apie fiziko darbą, tačiau jis tik nepaliaujamai niurzga, įtarinėja aplinkinius visomis įmanomomis amoralumo formomis. Jo mylimoji Elena (smalsu, ar kas pasikeistų, jei ji būtų ne dvasinga balerina, o žemiška buhalterė?) egzistuoja jo šešėlyje kaip mandagus, paslaugus, švelnus „priedas“, perdėm idealizuotas, kad sukeltų didelį susižavėjimą. Kaprizingas, išlepęs senelis keikia likimą, aplinkinių netobulumą ir veidmainiavimą (žodis dažnai vartojamas, bet retai iliustruojamas konkrečiais pavyzdžiais), įrodinėja, kad Dievo nėra ir kad visų senelių vaikams rūpi tik jų palikimas. Tuo pačiu čia daug sentimentų, žiūrėjimo į žvaigždes ir tokių frazių kaip „ačiū už šiuos keturiasdešimt metų“ (p. 28). Nejučiomis peršasi mintis: įdomu, kaip jaustųsi šis amžinai nepatenkintas žmogus, jei patektų į kokio nors vienišo Lietuvos senelio kailį.
Antroje dalyje, kaip ir galima buvo tikėtis, veikėjas įtiki Dievą ir meilę, dar labiau idealizuoja Eleną ir svarsto ateities planus pabėgti iš senelių namų su keliais draugais. Šios dalies pasakotojas – jau nebe senukas, o jo nekenčiamas gydytojas, kasdien jį stebintis ir neparodantis nė vienos iš tų bjaurių savybių, kurios jam „pripaišomos“ pirmoje dalyje. Deja, planas nepavyksta, nes Perecas miršta. Trečioje romano dalyje gydytojas prisipažįsta, kad yra ir pirmos dalies autorius, kurią parašė remdamasis Tomazo užrašais, kad sudarytų savotišką autobiografiją. Tačiau autobiografija to nepavadinsi: toks pat chaotiškas „šokinėjimas“ iš temos į temą, besaikis dramatizavimas, verdančios emocijos, kaip ir silpname S. Veroneze’o romane „Praeities galia“. O blogiausia, kad rašytojas pabaigoje kažin kam prisipažįsta „pasiskolinęs“ pagrindinį personažą iš A. Camus „Svetimo“. Matyt, savo erudicijai ir vaizduotės galiai pademonstruoti. Žodžiu, mintys gal ir geros, bet išdėstytos labai skubotai ir padrikai: nei velnias, nei gegutė.