Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kiškis neša dovanų

Kiškis neša dovanų Stasio Džiugo knyga vaikams "Kiškis neša dovanų" – dar vienas tėvynėn grįžtantis svečiose šalyse sukurtas literatūros puslapis. Rinkinin sudėti anksčiau spausdinti bei į kitas knygeles neįėję eilėraščiai ir dvi pasakos. Stasys Džiugas Lietuvos vaikams nėra žinomas autorius, tačiau ši, pirmoji, pažintis turėtų būti maloni.

Gražiai apie poeto kūrybą atsiliepia vaikų literatūros kritikas profesorius Vincas Auryla: "Jo gražia, sklandžia kalba parašyti eilėraščiai yra dainingi, skambūs, artimi skaitytojo širdžiai. Jie atsiradę iš gilaus vaiko pasaulio jautimo, iš gelmėse snūduriavusios tautos dvasios. Rašytojas prabilo į vaikus savita talento plunksna". Kaip rodo knygoje spausdinamos pasakos, autoriui nė kiek ne blogiau sekasi rašyti ir prozą. Manau, kad mažajam skaitytojui jos bus tokios pat įdomios kaip ir eilėraščiai.

Vinco Aurylos žodžiai yra labai taiklūs. Iš tikrųjų – autoriaus tiek pragyventa svečiose šalyse, o dažniausiai rašoma taip, lyg kasdien už lango matytųsi tėviškės gamta, žaliuotų pievos, oštų medžiai, čiulbėtų paukščiai. Ši kūryba kyla iš tolimų, tačiau niekada nepamirštamų vaikystės įspūdžių. Tai yra gražus savos vaikystės, prabėgusios Lietuvoje, prakalbinimas. O vaikystė – universalus laikas. Tai, ką pats patyrei, patiria ir kitas, kuris dabar gyvena tą laiką. Panaši jausena laiduoja susikalbėjimą su mažuoju skaitytoju, tuo labiau kad ir eilėraščių forma, ir tematika nėra sudėtinga.

Poezijoje patys ryškiausi yra gamtos motyvai. Į atskiras grupes dar būtų galima išskirti eilėraščius iš skyriaus "Svetimųjų žemėj", kur aiškėja emigranto patirtis, bei keletą religinės tematikos kūrinėlių. Gausiausias – gamtinių eilėraščių pluoštas. Tai gana įprasti mūsų vaikų literatūros motyvai. Šiais kūriniais Stasys Džiugas įsilieja į tradicinę lietuvių vaikų literatūros tėkmę. Tie eilėraščiai neaprašinėja peizažo, nėra statiški. Juose daug veiksmo, įvykių, jie turi mažutį siužetėlį. Gamtos vaizdai dažniausia – tik veikimo fonas. O ir pats fonas – linksmas, šviesus, nuotaikingas. Neatsitiktinai poeto mėgstamiausias metų laikas šiuose eilėraščiuose – pavasaris:

Linksmas vyturėlis
Laukuose čyrena,
Kaip melsva žibutė
Tėviškėlė mano.


Tai eilutės iš pirmojo knygos eilėraščio "Tėviškėlė pavasarį". Be abejo, pavasaris labiausiai atitinka prisikėlimo, džiaugsmo, darbštaus sujudimo nuotaiką, kurios apstu Stasio Džiugo eilėraščiuose. Suminimi pavasario darbai: piemenavimas ("Vėl genu aš bandą / Į laukus žaliuosius" – eil. "Piemenėlio daina"), lauko arimas ("Aš artojas pats jauniausias" – eil. "Aš artojas"), žąsų ganymas (eil. "Draugai").

Vaikas didžiuojasi savo atliekamu darbu ir džiaugiasi atbudusia, pilna įvairių gyvių gamta.

Dažnai eilėraščiui pakanka vienos kitos frazės, kad įsivaizduotume aplinką, kurioje vyksta veiksmas, tačiau kartais poetas nutapo ir platesnį panoraminį vaizdą, leisdamas skaitytojui pasigėrėti lietuvišku peizažu:

Sužaliavo pievos,
Sužaliuos miškeliai,
Supsis jovarėliai,
Suks lizdus paukšteliai.

"Maži karaliai"

Lyrizmo Stasio Džiugo eilėraščiuose nėra itin daug. Tai tik poeto atmintyje išlikę vaikystėje matyti vaizdai bei girdėtų liaudies dainų melodijų atgarsiai. Tačiau kitos tautos atstovas taip neparašytų, nes visa tai yra žmogaus savastimi tapę gimtinės bruožai.

Stasio Džiugo poezijoje daug ekspresijos, judesio, veiksmo. Todėl eilėraščiuose gausu veikėjų. Ir jie vaikams savi, tarsi seni pažįstami: kiškis (jau knygos pavadinimo pirmasis žodis), vyturėlis, katinas, gaidys, voveraitė, lapė, gegutė (vienas iš dažniausiai eilėraščiuose minimų paukščių), šunelis ir, žinoma, vaikai. Nė vienas iš šių gyvūnų nėra agresyvus. Visi veikėjai tarpusavyje gražiai sugyvena, nesipyksta, o dažniau žaidžia. Dar vienas veikėjas – žiema, kurią autorius pavadina "baltąja karalaite". Atskiras eilėraštis skirtas anksti išdygusiam raudonviršiui, kuris laukia rudenėlio ir lietaus. Bet tokių personifikacijų nėra daug. Autoriui labiau patinka realus veikėjas su jam būdingais veiksmais ir bruožais. Ypač dažnai minimi vaikai, neretai su tikriniais vardais. Jie dainuoja, šoka, džiaugiasi, grybauja, eina į mokyklą, gano gyvulius, rašo laišką pavasariui.

Skyriuje "Svetimųjų žemėj" rašoma apie vaikus, kurie turi ir kitokių, tarytum nevaikiškų rūpesčių. Eilėraščiuose atsispindi nuo savo žemės atskirtų vaikų išgyvenimai. Šio skyriaus kūrinėliai kuo nors ypatingu neišsiskiria, juose aiškiai atpažįstamas autoriaus braižas, tiktai čia daugiau susikaupimo, liūdesio ir emigracinės aplinkos detalių. Jau pirmasis eilėraštis vadinasi "Pūsk, vėjeli, nuo Atlanto". Paminimas Atlanto vandenynas, atskyręs "klajūną", "bedalį" (taip įvardijamas eilėraščio veikėjas) nuo tėvų žemės. Visuose emigracijos tema parašytuose eilėraščiuose akcentuojamas siekis sugrįžti.

Emigracinės tematikos kūriniuose dažnai prisimenamos bei įvardijamos Lietuvos upės, miestai, Baltijos jūra. O herojaus gyvenamoji aplinka, peizažas suvokiamas kaip svetimas, "kitoks".

Tuo tarpu apie tėvynę kalbama daug jausmingiau. Nors ten sesei ir vargą teko patirti, vis tiek gimtinė atrodo kaip šviesi amžino pavasario šalis:

Žinau, graži esi, tėvyne,
Kaip rytmečio dangus!

"Gegužis nuostabus"

Ir visur šiuose eilėraščiuose judesys – rytų pusėn, tėviškėn, noras skristi į Lietuvą paskui vėją, paukštį ar debesį.

Tame pačiame skyriuje yra ir keletas religine tematika parašytų eilėraščių: "Kristus kėlės", "Kalėdų mįslė", "Malda" ir kiti. Jie susikaupimu, rimtumu šliejasi prie kitų kūrinėlių, tuo labiau kad ir juose nuolat pabrėžiamas tėvynės ilgesys.

Knygos pabaigoje spausdinamos dvi pasakos: "Keturi valdovai", ir "Karalius Vėjas ir lakštingala". Tai stebuklinės pasakos, kurių veikėjai yra ne tik žmonės, bet ir keturi metų laikai, vėjas, lakštingala. Artumu gamtai, įsižiūrėjimu į jos reiškinius pasakos panašios į knygoje spausdinamus eilėraščius. Pasakų siužetai nėra sudėtingi. Vienoje – žiaurus karalius tėvas, jo sūnūs, nelaisvėn paimta graži mergaitė, už draugystę su karalaičiu įkalinta, o vėliau paversta lakštingala, ir, žinoma, laiminga pabaiga, kai karalaitis – Vėjas ir mergaitė – lakštingala susitinka. Kitoje pasakoje – laimingos šalies karalius su keturiais savo patarėjais žyniais. Keturi žyniai, o vėliau karaliaus sprendimu valdovai – tai keturi metų laikai: Pavasaris, Vasara, Ruduo ir Žiema, kuriais karalius paverčia savo žynius. Kiekvienam atitenka toks metų laikas, kokio jis nusipelnė savo mintimis – šviesesnėmis ar tamsiomis, ko jis linkėjo savo karaliui – tiesiog žūties ar klajonių, ilgesio, nepasiekiamo tikslo.

Nors pasakose tarytum nėra nieko nauja, tačiau taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Gal autorius tyčia taip sugalvojo, kad vaikai skaitydami iškart patektų į jiems pažįstamą pasakos pasaulį. Iš tikrųjų žavi šių pasakų išmonė, sugebėjimas originaliai spręsti konfliktą, atskleisti savitą požiūrį į gamtos reiškinius bei atvirai nedemonstruojama didaktika, taurios moralės nuostatos.

Knyga gražios išvaizdos, ją labai puošia nuotaikingos, tekstui vykusiai pritaikytos V.Stančikaitės iliustracijos.
Paulina Žemgulytė
2004-08-09
 
Kita informacija
Tema: Vaikams
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2003
Puslapių: 57
Kodas: ISBN 9986-39-301-9
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą