Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 104 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Katinas Temzėje

Katinas Temzėje Aneta Anra – nauja leidyklos „Versus aureus“ serijos „Debiutai“ autorė, gimusi 1980 m., Vilniaus dailės akademijoje studijavusi menotyrą. Romanas „Katinas Temzėje“ (2008) – ne pirmasis autorės debiutas (pagal šį kūrinį pastatytas spektaklio eskizas, sukurtas filmas, rašytoja – dokumentinių filmų bendraautorė). Gal dėl to, skaitant šį mažąjį romaną, skirtingai nuo kitų pradedančių autorių kūrinių, ir jaučiamas puikus žodžio valdymas, stiliaus grynumas bei sceniškumas, prasmingas ir natūralus teksto fragmentavimas (itin priimtinas skubančio postmodernaus žmogaus sąmonei). Mažojo romano forma tampa vis patrauklesnė šių dienų skaitytojui, tuo tarpu autoriui tenka sunki užduotis – suderinti tai, kas nesuderinama, t. y. sujungti epiką su taupia lyrika, romano fabulos vingrybes su pjesių sceniškumu, pateikiant negrėsmingos apimties kūrinį be jokio nuobodulio akimirkų šešėlio. Kūrinį, kurį galime „suvartoti“ per vakarą. Ir apsilaižyti lyg katinai.

Romanas anotacijoje pristatomas kaip istorija apie „įnoringos, pastabios, kritiškos ir savikritiškos, tačiau vienišos jaunuolės Gabrielės kelionę į Londoną“. Kaip viskas prasidėjo? Atsakymas tikslus: „Aš siaubingai norėjau kur nors išvažiuoti, ir kad viskas viskas pasikeistų.“ Taip kalbėti (tuo tikėti?) gali tik vaikas, paauglys, einantis naujų vertybių ir prasmių paieškos keliu, neigiantis ir vėl atrandantis, keliantis banalius, bet kaskart autentiškai išgyvenamus, todėl tikrus klausimus. „Kiekvieną ketvirtadienį lieka vienu ketvirtadieniu mažiau gyventi“, – sielojasi baigusi mokyklą Gabrielė, ieškanti naujų išgyvenimų, jaučianti, kad viską, kas aplinkui vyksta, daro ne ji, kad kažkur nebuvo, su kažkuo nešnekėjo, kad kažkas nutiko ne jai. Savos tapatybės ieškojimai plėtojami daugiakultūrės Londono aplinkos – Babelio bokšto – spindesio ir skurdo fone, Gabrielė bando gilintis į meno pasaulio žavesį, bet ilgainiui pavargsta, pajunta sartrišką šleikštulį. „Ir aš prisidegu dar vieną cigaretę, dūmuose išsisklaido pilki Mikelandželo portretai, purvini V. van Gogo batai ir geltona šizofrenija aplinkui, ir aš visai nesidomiu tuo, ko reikia MAN, nes viskas paprasčiausiai NE TIK RA.“

Skęsdama meilės nuotykiuose (ir kaskart jais nusivildama), uostydama amfetaminą, dalyvaudama gėjų parade, painiodamasi kokaino dileriams, striptizo klubų savininkams, seniems turtingiems aristokratams, Gabrielė per kelis mėnesius, rodos, patiria visus nuotykius, kokie gali nutikti nelegaliai vasarą dirbti atvykusiai lietuvaitei. Skirtingai nei draugės, vos su keliais svarais likusi mergina sugeba išlaikyti vidinį aristokratiškumą ir... visos viešnagės Londone metu nesusiranda jai tinkamo darbo. Geriančiai kavą ir nuobodžiaujančiai su airiu Filu, Gabrielei išsprūsta riktas: „Duok man savo kreditinę kortelę, – velnias! – tai yra vizitinę kortelę“. Net ir naudodamasi vyrais ir jų piniginėmis, mergina išlaiko neapčiuopiamą žaismingumą ir orumą, galbūt dėl autoironijos, o gal jausdama, kad „viso to reikia (...) ne man (...) ir vien tik mano iškreivinta vaizduotė visa tai išsigalvojo“. Kartais merginos neviltis nuskamba ir skausmingomis frazėmis: „Darbo, darbo! (...) Viešpatie, visoje Europoje ištisos kartos aristokratų šimtmečiais nieko neveikia, o mes, matai, plebėjų tautos postsovietinės, dirbti būtinai turime!“

Sutikdama eilinius, bet kartu ir savitus Londono gyventojus – misterį profesorių, jo labdaringą žmoną, gėjų milijonierių porelę, lenką, kuris, dirbdamas statybose, svajoja kurti filmus kaip Polanskis bei daugybę lietuvių, šmėžuojančių romano puslapiuose, – Gabrielė piešia kenčiančius, mylinčius, ieškančius savasties, vergaujančius, primityvius ar menu ir kultūra persisotinusių žmogiškųjų tipų portretus. Nė vienu jų Gabrielė iš tikrųjų nesižavi, mergina švelniai šaiposi ir iš jai artimų mokslininkų, intelektualų bei meno mėgėjų, o lengva lietuvaitės ironija kaskart parodo grakštų ir žaismingą jos pačios vidinį pasaulį. Egocentrizmas mažojo romano tekstuose pulsuote pulsuoja, nesigėdijant kaskart pabrėžti „aš“, „mano“, „man“, o kulminacija sužaižaruoja narciziškai, katiniškai tingiai išvinguriuotu sakiniu: „Man atrodo, kad aš įsimylėjau. Save.“ Gabrielės vaikiškumą po truputį keičia užgimstantis moteriškumas, angelo vardą turinti mergina aplinkiniams atrodo švelni ir graži, tačiau ji – pasiutusi ir neįspėjama, ji – katinas, pėdinantis vienas, išdidžiai pakėlęs užriestą uodegą.

Paskutinis romano sakinys atveda prie netikėtos atomazgos: „Matei, kiek praėjusią naktį prisnigo? Aš pažiūrėjau pro langą, ir visur ta balta spalva, man ėmė siaubingai skaudėti galvą.“ Nors Anetos Anros veikėjos nežavi babeliškas kultūrų, neaprėpiamas informacijos ir beprasmis postmoderno kratinys, žmonių santykiuose ji taip pat negali rasti nusiraminimo ar idealų, tačiau net ir gryna materija savo tyrumu sukelia skausmą. Nieko tikro, nieko siekiamo. Savęs radimo (ne)galimybė. Išeities nebuvimas. Rami, komiška kontempliacija, stebint tuštybių muges. Papurusi išpuoselėta katino uodega, mirkstanti Temzės purve.
Eglė Sakalauskaitė
2008-10-17
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Versus aureus
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2008
Puslapių: 124
Kodas: ISBN 978-9955-34-105-5
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą