Knygos
Romanai (1918)
Poezija (616)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (10)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kaštonų tonai

Kaštonų tonai „Aš tikiu, kad literatūros, poezijos, meilės žodžiui pasaulis į žmogaus sielą atplaukia vaikystėje kartu su lopšinėmis, dainomis, pasakomis, skaičiuotėmis,“ - sako poetas, literatūrologas, kritikas Vainius Bakas. Taip mes įžengiame į jaukų jo poetinį pasaulį.

Vainius Bakas, kaip rašoma literatūrinėse svetainėse, gimė 1989 m. Ukmergėje, pirmąją poezijos knygą išleido būdamas vos keturiolikos metų, tai „Lietaus spalvos“. Po to sekė „Pretekstai“, „Kas vėjo – vėjui“ ir pagaliau „Kaštonų tonai“. Pats autorius viename tekste yra minėjęs, jog pirmoji pažintis su knyga dažniausiai prasideda nuo jos viršelio ir nugarėlės. Visi knygų viršeliai kalba, reprezentuoja pačią knygą. Šis – tarsi vintažinė nuotrauka iš seno fotografijų albumo, dailininkės nutapyti nurudę kaštonų lapai tarsi žaidžia muzikoje, lyg užsilikę saulėlydyje, tarsi minčių potėpiai. Kadangi knyga ketvirtoji, tai jau autoriaus branda.

Pavadinimas „Kaštonų tonai“ simbolizuoja atspalvius, muziką, kurią autorius klauso iš vinilo plokštelių sėdėdamas ant taburetės virtuvėje, kentėdamas nuo nemigos, tarsi smėlio dulkės, it žodžius rinkti būtų ne taip paprasta... Žodžiai iš minimo poeto lūpų liejasi gausiai. Tuo išsiskiria Vainius Bakas - metaforų, minčių, paralelių tarp daiktiškojo ir sieliškojo pasaulio, tarp gamtos ir žmogaus gausa, įvairove, ką vienu ypu įsisavinti ne taip jau paprasta. Galbūt tai lemia turiningas autoriaus literatūrinis kelias, juk skaityti išmoko vos ketverių metų, gal įgimtas jautrumas aplinkai ir pasauliui.

“Reikia rinkti žodžius nuolankiai pasilenkus prie žemės“. - Ši knygos nugarėlėje įrašyta autoriaus mintis įsupa į harmoningą minčių voratinklį, kur „nei vieno žodžio nesutraiškytum tarp pirštų“. Tai nuteikia, jog knygoje nebus drastiškų revoliucijų, proveržių, mazochistinių minties masturbacijų, kas dažnai būdinga jaunos kartos poetams. Nėra čia ir cinizmo, sarkazmo, tik švelni, vos juntama ironija, kartais kaip potekstė. Šiek tiek konservatyvus, elegantiškos minties eruditas - taip apibūdinčiau šį poetą.

Pats pirmas eilėraštis nuteikia, jog autoriaus žodis - gyvas, išsineriantis iš materijos ir išsiliejantis su gamta, nutykštantis. Čia ir duona yra gyva, ir „jos žaizdos neužgyjančios“. „Ne pagal planą“ skaitoma ši knyga, ne puslapis po puslapio, ne eilėraštis po eilėraščio, kadangi išplėtotos mintys užburia ir vienam vakarui pakaktų tik vieno Vainiaus Bako eilėraščio, ištraukto iš knygos vidurio. Jie ilgi, lyg pasakojantys kažkokią istoriją, kartais su netikėtomis pabaigomis ir be daugtaškių. Abstrakcijų, neaiškios simbolikos, menamų, neužbaigtų minčių Vainiaus Bako kūryboje lyg nėra, tačiau, kad ir būdami pakankamai aiškiai išreikšti jo eilėraščiai nėra sugeriami iš karto, jie palengva iškristalizuojami, nugenėjami ir tik tuomet įsisavinami. Skonis švelnus – nes juk tai lyrika, aidinti tonuose, šiek tiek, kaip matome, įmesta tarp eilučių ir jose tam tikrų melodijų, kaip Šostakovičiaus valsas, The Doors, Dance Macabre ir kt. Muzikinis eilėraščių fonas su prieskoniais.

Štai autorius rašo: „Buvo akys pavasario pilnos, mūsų viskas taip greit nutrūko, aušroje jau liepsnojo Vilnius be mergaitės ir be degtukų“. Perskaičius šią ir kitas eilėraščių pabaigas, nejučiom pasvarstai, jog visgi kažkas tame yra – kažkokia elegancija, subtilus minties grakštumas, vos juntama ironija, kažkas... ko negali apčiuopti iš karto, bet kas turi tam tikro žavesio. Galbūt tai rodo, jog autorius yra brandinamas kaip vynas ir tik tuomet išryškėja tikras vynuogių skonis.

Tuomet imi ieškoti, kas žavi patį autorių. Randi, jog jam: „Patinka vidurnakčio metas, kai šešėliai prie kūno glaustos, kai kvėpavimas šiltas ir retas, o tarp tavo delnų lyg skliaustuos“. Vienatvės čia nėra, nė su žiburiu nerasi. Vainius Bakas nėra vienatvės dainius, kenčiantis nuo depresijos. Anaiptol, tai gyvybe trykštantis, gyvenimą mėgstantis poetas, pozityviomis akimis matantis pasaulį. Kaip ir kiti, pvz., paminėčiau G.Bleizgį. V.Bakas taip pat krikščioniškasis poetas. Daugelyje autoriaus eilėraščių vartojama daugiskaita su žodžiu „Mes“. Kituose eilėraščiuose daug kreipinių į „tu“. Kreipiniai „tu tu tu...“ nusidriekia kolonadomis. Autorius yra nuolatiniame dialoge su kitoje pusėje jo vidinio pasaulio arba knygos išorėje esančiu skaitytoju, jis niekada nelieka, kaip minėta, vienišas – visuomet šalia jo esi tu, jo skaitytojas, jo stebėtojas, todėl ši poezija – savotiški monologai, stebint ir vertinant skaitytojui. Visa tai suponuoja vidinę eilėraščių ramybę, nerimo šioje poezijoje nėra.

V.Bako poezija neblaškoma, neprieštaringa, veikiau subrandinta. Ramybė įtraukia ir lyg pasižadėjus sau kas vakarą perskaityti tik po vieną autoriaus eilėraštį, nejučiom jų perskaitai daug daugiau. Viename interviu autorius yra pasakęs, jog įsivaizduojantis, kad jo poeziją skaitys jaunos filologės, tačiau tokios eilutės, kaip: „Raiste atsiklaupusi močiutė, jos veidas ramus, jos bažnyčia visur“, arba „Spalgenos“ ir daug kitų trisdešimtmečių, keturiasdšimtmečių ir netgi penkiasdešimtmečių kartai būdingų įvaizdžių, pajautimų, simbolių mus nukelia į vyresniojo skaitytojo knygų lentynėlę. Taigi, šią knygą paims ne tik jauna filologė, bet ir kur kas vyresnis skaitytojas. Galima sakyti, jog knyga yra plataus spektro: ir jaunam, ir senam, ir šviesai, ir tamsai. Būtent „Šviesotamsa“ - kertinė sija, laikanti šios knygos namą. Pats eilėraštis minėtu pavadinimu sminga kaip gili vinis į gyvybę ir mirtį, kai obuoliai supilti į senelio nusipirktą karstą įsimena skoniu. „Ir patys žmonės kaip obuoliai“, - skamba jau kitame eilėraštyje autoriaus mintis.

Perskaičius trečdalį knygos nejučiom susimąstai, ką primena Vainius Bakas? Su kuo jį galima palyginti? Ar jis panašus į jo paties pamėgtus K. Bradūną, V. Mačernį, A. Marčėną, R. Stankevičių, D. Čepauskaitę, A. Ališauską. Žinoma, kažkiek taip. Juk kiekvienas surenkame po dalelytę patirto pasaulio ir išspinduliuojame jau su savos minties atspalviu, jau kitaip. Ir tai nėra blogai, nes ta pati mintis gali skambėti ir būti pakartota daugybę kartų, bet būti įsisavinama tam tikru fonu ar sąsajose vis kitoniškai. Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis vienoje radijo laidoje apibūdindamas „Kaštonų tonus“ prisiminė Antikos dramaturgo Aristofano pjesę, kurioje veikia du herojai: Sokratas ir Streptiadas. Būtent Streptiadas šiam kritikui, atrodo, simbolizuoja Vainiaus Bako nubrėžtas kūrybinės minties ribas. Kritikas kalba, jog: „Poeto Vainiaus Bako ketvirtoji poezijos knyga „Kaštonų tonai“ yra streptiadiško mąstymo ir eiliavimo įtakos paliesta. Poetas savo eilėraščiais kuria knygos pasakojimą, kurio šaknys glūdi dar lietuvių literatūros klasikų palikime – Maironio kanonas V. Bakui yra neginčijamas autoritetas: eilėdara, socialinės vertybės, motyvų antiavangardinis pobūdis „Kaštonų tonuose“ yra labai ryškūs.“ To neneigsime, tas pastebima, tas ryšku. Vėliau R.Čičelis nuklįsta į kitą knygos skyrių, kur įžvelgia paraleles su Henriko Radausko eiliavimu, kaip ryškaus esteto.

Estetika – dar vienas ryškus Vainiaus Bako kūrybinis bruožas. Tarsi nejučiom į eilėraščių sukūrį įmetama ir „Charono gelsvi pinigėliai“, ir „Argentinietiškas tango“, ir „Eliotas“, ir „Marinistinis etiudas“, ir „Brėdberio pienių laukai“ ir kitos „blykstės“. Paminėčiau eilutes: „Kas likdavo nuo dienpinigių, vaikystėj padėdavom ant bėgių baltus centus ir laukdavom, kol traukinys juos pervažiuos“ kaip oponuojančias R.Čičelio kritikai. Juk tai gyvenimo druską menanti mintis, gerokai prasiveržianti pro streptiadišką mąstymą. Na ne Džekas Londonas, tai juk Vainius Bakas, bet minėtas posmas nutolina nuo tradicinio tėvų, klasikų prieglobsčio. Ir „Balandžių žmogus“, ir „Šventasis Antanas“ yra taip pat kaip gyvenimo outsaideriai ir tuo jie yra taip pat žavios „blykstės“. Netgi dievas Vainiui Bakui taip pat yra žmogus. Tokių eilėraščių su nepagražinta realybe Vainiaus Bako „Kaštonų tonuose“ yra ir daugiau, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, jog tai tik tradicinėje pasaulėžiūroje užsiciklinusi mintis. Realijos yra tokios, kokios jos yra – ir su tradicija ir be jos. Ir sako autorius, jog: „Gelia dantų šaknis, paniškai bijančias šalčio“. Taigi, gelia realybę.

Žinoma, ši knyga netiks katarsio ar stiprios vidinės ekspresijos pageidaujančiam skaitytojui. Autoriui būdinga švelni kalba lyg su tam tikra diplomatine potekste. Naudojami mažybiniai žodžiai nukenksmina daugelį drastiškesnių sąvokų, net ir ne kartą įmestas į eilutes kraujas nerėžia akies. Skaitydama „Kaštonų tonus“ kažkodėl prisiminiau John Keats poeziją. Lyg radau sąsajų, panašumų. Kaip anglas, Keats taip pat atsispyrė nuo tradicijos, vartojo daug metaforų, jo poezija daugialypė, daugiabriaunė. Prisiminusi šį poetą, atsiverčiau Kornelijaus Platelio vertimus ir radau J.Keats „Odę melancholijai“. Viskas „yra sukibę“ rašo Vainius Bakas ir jo poezijoje taip pat iškrsitalizavau tam tikrą kiekį melancholijos. Jo sielos būklės tarsi apglėbia išorės pasaulį ir tampa lemiamos, skaitant vieno ar kito eilėraščio posmą. Taigi, „Kaštonų tonuose“ daug jausenos, daug vidinių būklių, išreikštų tam tikrais vaizdiniais bei pažinimais. Kas yra savita šiam poetui – minčių perdengimai, jie tokie grakštūs, jog rodosi norisi šokti. Štai, rašo: „Tą rudenį tylėdami pakasėm šunį, buvo vėjuota ir klevas tris naktis be atvangos staugė į mėnulį“.

R. Čičelis teigia, jog V. Bako „Kaštonų tonai“ - knyga, kurioje tradicijos „medis“ užkonservuojamas ir niekaip „nepaauginamas“. Tačiau skaitant tokius eilėraščius, kaip pavyzdžiui, „Sapno motyvas“, „Dievas iš penkto aukšto“ arba „Egzodas“, „Sms“, „Q-protas“ ir kt. randi toli gražu ne užkonservuotą mintį, jie šiuolaikiški, ne gražbylingi. Formuluojamas klausimas, ar skaitytojui, susidūrusiam su vienokio ar kitokio pobūdžio poetine raiška visuomet reikia kažko priešingo, kardinaliai kitokio? Ar jis gali susigyventi ir atrasti save autoriaus pasiūlytame, užduotame fone? Kita vertus, pasvarstai, jog kiekviena gera poezijos knyga ją skaičiusiam turi sukelti vidinį maištą arba konfliktą. Jeigu tokį efektą palieka Vainiaus Bako „Kaštonų tonai“, reiškia, tai gera knyga.

Pabaigai norisi pabrėžti, jog mintinis pasaulis gali būti apgaulingas. Užsiliūliavus iš pažiūros elegantiška ramybe, galima susprogti, jei tai uždelsto veikimo užtaisas. Juk atvira liepsna yra mažiau kaitresnė negu ugnis po pelenais. Tokie tie V.Bako „Kaštonų tonai“ tarsi tonuojantys, pamažu rusenantys ir įsibėgėjantys.

Knygą sudaro 193 puslapiai, knyga suskirstyta į skyrius. Ar skyrių pavadinimai atitinka turinį, palieku spręsti skaitytojui. Ir pačiai pabaigai norėčiau pateikti V.Bako eilutę - „Ir galiausiai sustojau ties viduriu...“ Ar lengva išlikti viduriuke, pusiausvyroje? - Norisi paklausti  autoriaus. Galbūt atsakymas slypi „Kaštonų tonuose“.
2018-04-11
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 193
Kodas: 978-9986-39-888-2
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-11 21:47
vfrty
nuostabi knyga, aš ją skaičiau ne vieną kartą, labai sodri vaizdiniais, matyti autoriaus apsiskaitymas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-11 21:45
MacteAnimo
Puiki knyga. Galėčiau padėti knygą į lentyną. Bet nesigauna taip suplanuot ir įvykdyt.
Va taip, kasdien gyvent ir kalbėt jos pareiga.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-11 21:30
Luiza Šarlotė
Labai graži ir maloniai nuteikianti recenzijos pradžia - įžengimas į jaukų Vainiaus Bako poetinį pasaulį. Turiu įsigijusi šią poezijos knygą, todėl pritariu autorės išsakytoms mintims, kad V.Bako knygoje „Kaštonų tonai“ esančios eilės yra plataus kūrybinio spektro, apipintos originaliais metaforų vaizdiniais, leidžiančiais pajusti ne tik lyrinę švelniąją pusę, meilę savo gimtajam kraštui, bet ir gvildenti filosofinius būties klausimus, įsiklausyti į savo sielos virpesius, išgryninti amžinąsias vertybes. Visa tai aš gavau su kaupu. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą