Kaip vaikai

Kad Tomas Šinkariukas nėra geriausias Lietuvos rašytojas, akivaizdu ir be atskirų paaiškinimų, ypač todėl, kad literatūroje visiškai nėra svarbu, kas yra geriausias. Svarbu tik, kas geras. O kad Šinkariukas yra geras rašytojas, irgi pakankamai aišku. Tuoj paaiškinsiu, kodėl aišku.

Romanas „Kaip vaikai“ išleistas vos ne savilaidos būdu. 800 egzempliorių, leidimas paremtas Kauno savivaldybės (?), viršelyje autoriaus piešinys, lapai tekstui sunaudoti be išsikalinėjimo – nuo pirmo iki paskutinio, šriftas įtartinai panašus į tą „Verdana 10“, kuriuo parašytus tekstus pats siunčiu į „Šatėnus“. Finansiškai išvargta – tai, beje, gali būti ir labai geras ženklas.

Susidomėjimas, noras atsiversti knygą, neštis ją į susitikimus su galbūt nuobodžiais žmonėmis ir laikyti netoli tualeto, jei reikalas atsirastų, – labai svarbus dalykas. Čia nekalbėkime apie muilooperinį susidomėjimą, netikrų poreikių kūrimą ir pataikavimą skaitytojui. Yra tokia literatūrinio susidomėjimo rūšis, kuri verčia vis sklaidyti net ir tą, būtent tą knygą, kurioje pateikiamos tau įkyrios, sunkiai virškinamos nuomonės ir pasaulėvaizdžiai. Romanas „Kaip vaikai“, pateisindamas žaviai nepastovų numanomo autoriaus būdą, šio susidomėjimo kreivę kartais užkelia iki pat viršaus, įkaitina iki raudonumo, bet vien tam, kad nerangia detale, manieringumu ir kvailai racionaliu pritempinėjimu (pavadinkime tai „aš esu rašytojas, todėl man labai reikia parašyti knygą“ sindromu) tėkštų į šaltas minuso gelmes.

Neatsitiktinai susidomėjimo kreivė, sujaudinta viršelyje žadėto „tikro galvosūkio intelektualios literatūros pasiilgusiems skaitytojams“, monumentalią erekciją patiria veikėjų monologuose ir dialoguose. Ir neatsitiktinai niūrūs impotencijos laikotarpiai aplanko, kai Šinkariukas ima konstruoti literatūrines scenas. Jei būtų mano valia, autoriui pasiūlyčiau rašyti filosofines kliedesių2 knygas: tiesiog atsisėsti ir rašyti tai, ką jis nori rašyti, nekišant to į literatūros rėmus. Nes kai tik bando kurti tradicinę, spalvotu pieštuku ant tapeto brėžiamą istorijos liniją, Šinkariukas tampa panašus į rankos neištreniravusį paauglį „Rašyk.lt“ arba filologiniuose konkursuose, prastą reperį ir nuobodų pasakotoją. Moterys čia blyksi juodomis akimis, diskutuojantieji brėžia rankomis magijos ženklus, vaizdai labai nesmagiai šokinėja, prašoma paduoti cigaretes, nepamirštama priminti, kad veikėjas išgėrė dar vieną gurkšnį vyno, žodžiu, ateina šešėlių valdovas ir priverčia visus skaityti tai, kas nesvarbu ir neįdomu.

Čia visiškai nereikėtų įsižeisti. Tereikėtų pažvelgti į save kaip rašytoją ir paklausti savęs, kokiu rašytoju norisi būti – tokiu, koks esi dabar, ar tokiu, kokiu save įsivaizduoji, paveiktas vyraujančio literatūrinio elitizmo. Tikros knygos rašymo kompleksas, palaikomas baimės kartotis, jei filosofinės teorijos ir nuorodos kam nors pasirodytų matytos, turėtų būti pažįstamas visiems, kurie kada nors rašė ir bijojo apsijuokti. Kaip apsisaugoti? Ogi sukišti save į tradicinio romano, dargi „kelio romano“ pinkles.

O Šinkariukui bijoti iš tikrųjų nėra ko. Kai tik, nors ir intravertiškai prisidengdamas veikėjais, jis ima kliedėti, kai ima vynioti įžvalgas ir interpretacijas, teigti ir neigti, pasakoti tikrai skambančias istorijas, jis yra nuostabus ir vertas bent tris kartus didesnio tiražo, o gal net ir jungtinės Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savivaldybių paramos.