Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kaip aš viliojau ūkininkaitį...

Kaip aš viliojau ūkininkaitį... Knyga, kurioje sutelpa gyvenimas. Tiesa, ne XXI a. peripetijos, o kiek senesnių, jau pamažu primirštamų laikų – XX a. pradžios. Po taikliai parinktu pavadinimu „Kaip aš viliojau ūkininkaitį“ – ne tik slypi intriga, bet ir tarsi užsimenama, kad skaitytojo rankose prabus gyvi prisiminimai. Realizmu dvelkianti klasika, tik knygos autorė ne garsioji Žemaitė, o kol kas nedaug kam girdėta Janina Juzėnienė. Jos rankraščiai pagaliau virto tikra knyga, kuri turėtų papildyti gana gausias „kaimiškosios krypties“ lentynas. J. Juzėnienės kūryba išsiskiria realizmo užgožto, bet vis išnyrančio romantizmo pėdsakais. Dviejų žmonių apsisprendimas būti kartu iki pat mirties, antrosios pusės paieškos – kertinė apysakų „Kaip aš viliojau ūkininkaitį“; „Dvi Stasikės vasaros“, „Davatkėlė“ ir kt. vinis. Antra svarbi aptariamų įvykių kryptis – bloga palinkėjusiam ar svetimo užsinorėjusiam paties likimo visada yra vienaip ar kitaip pamokančiai atlyginama („Nepavykę atlaidai“; „Vis tie pinigai“, „Užmušė“ ir kt.). Iš tiesų tikrai neįprasta šiandien laikyti rankose meile kaimui, gamtai, pagarba darbščiam kaip bitutė žmogui alsuojančią ir „pigaus populiarumo, įmantrumo“ nesivaikančią prozą, kuri kaip tik dėl to gali būti dalies skaitytojų auditorijos atmesta, pasirodyti nuobodoka. Bet juk detaliai aprašyti paprastų žmonių buitis ir rūpesčiai, nusistovėjusi kultūra ir papročiai niekada nepraranda savo išliekamosios vertės – kuo ši knyga mane ir sužavėjo.
Kaime gyvenimas virte verda: ir darbas, ir poilsis, ir rūpestis dėl ateities, ir religiniai įsipareigojimai. Sunku patikėti, kad tiek buvo suspėjama nuveikti per vieną dieną. Dar ir nuostabia gamta pasigėrėti – puikiai parinkti peizažai sustiprina veikėjų nuotaikas, pagyvina charakterius (pavyzdžiui, sugretinami paslaptingas ežeras ir paslaptimi dvelkianti Stasikė iš „Dviejų Stasikės vasarų“), aplinka tarsi alsuoja veikėjų emocijomis: neramu ir kyla vėjas, džiugu – išlenda saulutė. Taip, kaip būdinga lietuvių liaudies pasakoms. Tačiau čia ne pasakos, čia vaizduojama realybė. Tiesa, gamta labiau tarnauja moteriškiesiems charakteriams, o štai vyrų slaptus ketinimus išduoda gyvoji aplinka. Bernelio ir žirgo amžinoji sąjunga, taip pat būdinga lietuvių liaudies kūrybai, ryški ir čia: jei veikėjas geras jo klauso ir žirgai, blogas – paveda („Vis tie pinigai“). Gyva, dinamiška, įtikinama.

Daug diskusijų šiais laikais turėtų sukelti tuometiniai vyrų ir moterų santykiai. Moterys gražios, jausmingos ir priverstos „protingai“ pasirinkti (Stasikė, Onutė, Bronelė, Aliutė), vyrai turi kiek daugiau laisvės, juos galima sugrupuoti į dvi ryškias grupes: pasipūtusius „geidžiamuosius“ (Adolis, Kazys, Vacys, Levukas) ir geraširdžius geidžiamus, bet ne tiek (Zenonas, Kostas, Pranas). Kova dėl geidžiamo jaunikio ar nuotakos persmelkta intriga iki pat pabaigos. Ko gero, „užkietėjusi“ feministė ir ašarą nubrauktų, o tikras romantikas pasigestų „nematerialistiškos“ meilės. Nusistovėję turtiniai santykiai smarkiai riboja antrosios pusės pasirinkimą: „Kaip toliau nuo tokių“. Nemažą įtaką jaunimo sprendimams turi vyresnieji: motina, tėvas, teta. Vestuvės – bendro gėrio sunešimas į vieną aruodą, įtakojantis šeimų gyvenimus, todėl turi būti tinkamai ir atsakingai skelbiamos. Taip ir norisi paprieštarauti tokiai tvarkai, sulaukti didesnio sėkmingo maišto.Juk santuoka, trunkanti amžinybę, šiais laikais vis labiau praranda savo vertę. Deja, rašytoja griežta ir negailestinga: jei kas ir bando priešintis nusistovėjusioms taisyklėms, dažniausiai vis tiek likimas viską sustato į vietas. Tikras praktinis realizmas. Geriausias pavyzdys – vienintelis ne veltui pirmuoju asmeniu parašytas apsakymas „Kaip aš viliojau ūkininkaitį“.

Tačiau ne visuose apsakymuose svarbiausia meilės tematika. Pamoka už gobšumą („Nepavykę atlaidai“), plepumą („Užmušė“), ištraukos iš kaimo gyvenimo („Spektaklis“, „Apsireiškimas“) – tarsi duoklė kiek kitokiam skaitytojų ratui: tiems, kuriems jau pabodo meilės istorijos, kurie po dviejų žmonių likimais kapsto giliau ieškodami užslėptų laikmečio vertybių, mėgina atsekti tradicijų, papročių pėdsakus. Kita vertus, prie didesnių intrigų pripratintą skaitytoją paprasto gyvenimo atkarpos gali ir nuvilti. Meilė, dar meilė - bent jau esminiai ateities klausimai sprendžiami, o čia nei didesnio išsišokimo, nei rimtesnių padarinių ateičiai. Knyga tikrai ne „kraujo ištroškusiems“.
„Kaip aš viliojau ūkininkaitį“ – knyga apie paprastus įvykius, žmones, kurie iš tikrųjų yra nepaprasti. Nes jie „amžinai gyvi“ knygoje. Praeities pasakos, kurios „kitaip apvilktos“ aktualios ir šiandien. Juk ir šiandien žmonės renkasi sau porą, įsimyli, dirba (gal ne taip sunkiai kaip anksčiau), vaikšto į šokius, skaičiuoja pinigus... „Kaip aš viliojau ūkininkaitį“ - kaip gero medaus šaukštas tiems, kurie mėgsta J. Biliūną, Vaižgantą, Žemaitę.
Raktazole
2009-09-30
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Petro ofsetas
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 392
Kodas: ISBN 978-9955-815-97-6
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-06 21:22
Passchendaele
Knygos neskaitysiu, bet rececnzija nebloga. 4-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-02 15:09
Knyga patiko,džiaugiuosi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-30 22:13
Backspace7143
viršelis tai toks: alia Tadas Blinda sutinka panele Kristina
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą