Kai aš žuvau

„Sakoma: Gyvenk taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Bet iš tiesų niekada negalvoji, kad tai bus paskutinė diena. Bent jau aš negalvojau. Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi kankinamas blogos nuojautos ir nematai šešėlių ten, kur jų šiaip jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad juos myli; tarkim, aš su jais nė neatsisveikinau.” (Ištrauka iš knygos)

„Kai aš žuvau“ yra pirmas, tačiau sėkmingas jaunos amerikiečių rašytojos romanas, skaitytojus stebinatis neįprastu fantastinių ir neabejotinai realių gyvenimo situacijų deriniu, nenuspėjamais siužeto vingiais ir gyvais, kaip mes patys, veikėjų portretais.

Pagrindinė veikėja abiturientė Samanta Kingston – viena populiariausių mokyklos merginų, kaip ir trys geriausios jos draugės. Pasipūtusios ir įžūlios, jos puikuojasi savo pranašumu ir be gailesčio žemina kitus mokinius – ne tokius gražius, nepopuliarius ar tiesiog joms nepatinkančius. Be abejo, Samanta susitikinėja su mokykloj populiariausiu vaikinu, jai ir draugėms atitenka viskas, kas geriausia, – stalelis mokyklos valgykloje, patogiausia vieta automobilių aikštelėje, o jų gyvenimas kupinas nuotykių ir lekia pašėlusiu tempu.

Penktadienis, vasario 12-oji, Valentino diena, turėjo būti dar viena smagi šventė Samantos gyvenime. Tačiau puikiai nusiteikusioms draugėms iš vakarėlio grįžtant namo, ant kelio staiga šmėsteli nežinia koks baltas pavidalas, ir merginų automobilis nudarda į griovį, bet įvyksta stebuklas: Samantai suteikiama paskutinė galimybė kažką pakeisti ir išgyventi šią dieną dar septynis kartus. Taigi kiekvieną rytą Samanta pabunda iš kraupaus sapno, o vakare vėl panyra į tamsą.

Per septynias dienas Samantai tenka suprasti daug dalykų, padaryti tai, ko niekada nebuvo dariusi: prie Žąsies uolos nusivesti jaunėlę sesutę Izę, kurią vadino įkyria zirzle, pasakyti gerą žodį mamai, kuriai drausdavo užeiti į savo kambarį, apkabinti kone užmirštą tėtį, atitaisyti skriaudas ir kitaip pažvelgti į žmones, kuriuos niekino...

Perskaičius knygą nelieka abejonių, kad svarbiausias rašytojos kozeris į kūrinio populiarumą kaip tik ir yra idėja pagrindinei veikėjai kaip ir jos pirmtakiui Filui Konorsui iš žymios Haroldo Ramiso komedijos „Švilpiko diena“ suteikti šansą iš naujo suvokti jai duotą gyvenimo dovaną, atpirkti savo nuodėmes, parodyti mums, jos pastangų stebėtojams, kaip gyventi taip, kad mūsų menkas egzistavimas turėtų kažkokią prasmę ir, žinoma, atskleisti tokių vertybių kaip šeima, meilė bei nuoširdumas svarbą.

Baigusi skaityti šį romaną likau patenkinta ir sužavėta. Patiko viskas: ir mintis (jau buvo, bet nieko tokio), ir siužetas, ir ypatingai – veikėjai. Netikėta pabaiga. Knyga paliko įspūdį!