Įvykių horizontas

Detektyvinio pobūdžio istoriniame romane apie Vilnių veikėjai šnekasi tarpusavyje šmaikščiais, elegantiškais sakiniais, o moterys dažnai vadinamos damomis. Pagrindinis personažas Andrius – labai savimi pasitikintis, dideles paslaptis saugantis liustracijos komisijos darbuotojas, „koreguojantis“, o prireikus ir paviešinantis senas bylas.

Galbūt dėl savo daromo poveikio visuomenei jis į viską žvelgia kiek iš aukšto, lengvai tyčiojasi iš aplinkinių, giriasi lotynų ir prancūzų kalbos žiniomis (romane daug lotyniškų frazių, kurios čia pat skliausteliuose išverčiamos, – neaišku, kam jos apskritai reikalingos?). Jis laisvai mintimis nukeliauja į tolimą praeitį, gali detaliai įsivaizduoti tikrus ir menamus istorinius įvykius, kurie čia itin sudėtingi. 1812 m. rusų imperatoriaus apsilankymą Vilniuje lydėjęs skandalas dėl tariamo sąmokslo susiejamas su XXI a. pabaigoje vyksiančio NATO viršūnių apsilankymo metu planuojamu teroro aktu, į kurį bandoma įvelti ir „korektorių“.

Dėl šių nutikimų sugretinimo romane daug sutapimų, mįslingų personažų, lemtingų atsitikimų, pasakojimų apie įžymias Vilniaus vietas ir rusiškų bei lenkiškų sakinių (pastarieji net neišversti). Andrius taip pat žaidžia seksualine tematika, filosofiškai samprotauja apie likimą, sielą, sąžinę, laiko negailestingumą, demonus bei angelus. Apie liustracijos komisijos darbą kalbama gana abstrakčiai, užtat daug – apie politines intrigas. Istoriniai įvykiai susipina su dabartimi, o šiuolaikiniai personažai gana lėkšti. Galiausiai teroristų sumanymas nepavyksta, pabaigoje geidžiama moteris puola Andriui ant kaklo, o 1812 m. sąmokslas pasirodo pavykęs, nors istorijos nepakeičia.

Pasakotojas bando būti „šiuolaikiškas“, rodo savo išmintį, kur reikia ir kur nereikia: „(...)nusiplovė rankas. Netgi su skystu muilu, tarsi būtų žmogų užmušęs. Regis, ir Poncijus Pilotas prausėsi be muilo, bent jau be s k y s t o muilo“ (p. 130). Painūs sakiniai lengvai leidžia „pamesti siūlo galą“, pasitaiko ir svetimų pasakojimų, ir nereikalingo daugiažodžiavimo. Susidaro įspūdis, kad tyčia „vilkinama“ įvykių eiga. Pasitaiko ir Holivudo vertų scenų: iš 8 metrų aukščio veidu į asfaltą nukritęs veikėjas sugeba išsiimti mobilų ir prisiskambinęs ištarti: „Tu neapsidžiaugsi sužinojęs, kad tas tipas...“ (p. 208).

Žodžiu, kaip detektyvas gal šis romanas ir šedevras, bet jei personažas mažiau „susireikšmintų“ ir kalba būtų paprastesnė, niekas nenukentėtų. Anaiptol.