Išvyka į dvidešimtmetį

2004-aisiais mirus Česlavui Milošui, Lietuva neteko dalelės savęs; poeto, rašytojo, vertėjo, Nobelio premijos laureato, Lietuvos garbės piliečio mirties lietuviai greičiausiai nesuvokė taip skausmingai, kaip turėtų. Užaugęs Šetenių dvare, kalbėjęs lenkiškai namuose ir lietuviškai kaimo aplinkoje, vėliau mokęsis ir studijavęs Vilniuje, kuris ir tapo tikraisiais poeto namais, Č. Milošas jautėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovu ir atsisakė kategoriškai vadinti save lenku ar lietuviu. Moderniai suvoktos tautos sąvokai buvo imtas priskirti kalbos kriterijus ir dvarų kultūros atstovams, laikiusiems save LDK piliečiais, tačiau kalbėjusiems lenkiškai, neliko vietos lietuvių tautoje. Milošas apie šį dramatišką savo gyvenimo įvykį kalėjo taip: „<...>esu lietuvis, kuriam nebuvo leista būti lietuviu“(1). Taigi, tautinės priklausomybės skirstymas padarė Milošą lenkų, o ne lietuvių poetu. Tačiau tokios asmenybės kaip Česlovas Milošas nėra pavaldžios paprastiems aritmetikos veiksmams, ir nereikia jų dalintis, nes  „<...> iš didžiųjų nepriklausomųjų kiekviena tauta, kiekvienas kalba ir kiekvienas žmogus pasiima tiek, kiek pajėgia“. (2)

Šį kartą Česlovas Milošas - ne tiek rašytojas, kiek faktų atrinkėjas, interpretatorius ir pateikėjas. „Išvyka į dvidešimtmetį“- daugybės oficialių istorijos šaltinių, įvykių, liudininkų prisiminimų, žurnalų ir laikraščių straipsnių, literatūros veikalų ir proklamacijų fragmentų rinkinys- tai veikalas apie politiką ir sienas, apie traktatus, valstybę- visa tai laikini duomenys, lengvai nykstantys atminty, jeigu niekas jų nesugaudo ir neprimena. Knygoje pasakojama apie daugelį įvykių iš Lenkijos bei Vilniaus krašto gyvenimo sričių. Pagal temas pateikiami kruopščiai iš archyvų surinktų tekstų ištraukos, kurios siejamos su lakoniškais, bet taikliais, dažnai „šnekamuoju“ stiliumi parašytais (nes iš tiesų Milošas ne rašė, o diktavo) autoriaus komentarais. Rašant knygą Milošui pasitarnavo tuometinės Lenkijos visuomeninių kritikų drąsa; cituojami autoriai neturėjo įpročio laikytis cenzūros, todėl rašoma buvo paprastu ir atviru stiliumi.

Ir visgi, tai daug labiau kūrinys apie Žmogų; anot autoriaus, valstybė yra daugiaaukštis pastatas, turintis ir rūsį, apgyvendintą elgetų, bedarbių ir kalinių. Pats autorius taip apibūdina pasirinktą knygos formą: „Prisimindamas tuos laikus, visų pirma matau žmones: nuostabius, vargstančius, didvyrius, išdavikus, gerus, piktus, laiminčius ir pralaimėjusius, visus, kuriems nebuvo duota gyventi ir patirti savo likimą. Tikriausiai dėl to nemokėčiau rašyti knygos apie Dvidešimtmetį. Antologijos forma, kurią pasirinkau, man vienintelė galima, kitaip apsiribočiau tik biografijomis, o ne visuma“. Kiekvienas žmogus gyvena tam tikrame istoriniame laike, kurio netroško, nesitikėjo, bet privalo jame veikti taip, lyg kortos būtų padalytos. Šioje recenzijoje svarbiausias yra Žmogus, kuriam iškrito Dvidešimtmečio kortos.

Vėlesnės priklausomybės akivaizdoje tarpukario Lenkija buvo apgaubta idealizacijos aura ir, anot Milošo, buvo „<...>mitiniu kraštu, mažai aprašytu ir naujos kartos retai lankomu“(3). Autorius norėjęs papasakoti apie šį legendinį kraštą ir vietoj aprašymo žanro pasinaudojęs žmonių, kurie tuo metu gyveno savo kasdienybes(4), pasakojimais. Milošas nesiekia  pateikti datų bei įvykių apžvalgos, neaiškina valstybinių ir tautinių problemų, o tiesiai šviesiai kreipiasi į skaitytojo vaizduotę, kad jis pats iš pateiktų „tos Lenkijos“ kasdienybės gabalėlių galėtų atkurti kažką iš tuometinio įvaizdžio.

Autorius neslepia savo šališkumo, tačiau požiūrį pakankamai argumentuoja. Milošui tarpukario Lenkija- anaiptol ne ideali, kaip anot jo įsivaizduoja naujoji lenkų karta, o kelianti stiprius jausmus, ko gero, turėjusius įtakos autoriaus virtimui poetu: įniršį, gailestį, nuostabą. Autoriaus tikslas yra „<...> parodyti tuometinės Lenkijos vidines priešpriešas, nešvelninant jų bet ir nesuvesti tuometinio gyvenimo iki trinties ir kovų viešoje arenoje lygio“(5). Tai štai, pagaliau išsvajota laisva Lenkija, išsvajota karta, normali valstybė, tačiau su policija, kalėjimais ir mažumų- ukrainiečių ir baltarusių, siekiančių tų pačių nepriklausomybės idealų, kaip kažkada lenkai- persekiojimu.

Knygoje vyrauja pesimistinės nuotaikos, tačiau Milošas nerodo Lenkijos kaip išimties Europoje, o kaip vieną iš šalių, kurias apėmė „<...>kažkoks masinis blūdas“, kai tuo pačiu metu tai buvo geros valios, didvyriškumo, pasišventimo, literatūrinio, mokslinio ir meninio kūrybingumo kupinas laikotarpis. Galiausiai, juk kiekviename krašte daugybė dalykų vyksta vienu metu ir nesileidžia sutalpinami į jokius apibendrinimus.

Paties Milošo padėtis ypatinga: juk jis gimė Lietuvoje, o į dvidešimtmečio įvykius žvelgė iš vilnietiškos pozicijos; Varšuva, Krokuva ar Poznanė buvo už autoriaus pirminio patyrimo ribų, todėl ir išvyką į Dvidešimtmetį  kartu su Milošu pradedame lyg „nuo pečiaus“, nuo Vilniaus problemos, nors iš tiesų derėtų pradėti nuo 1918-ųjų įvykių Varšuvoje. Nejučia autorius vis grįžta prie Vilniaus.

Vilniaus krašto problema itin aktuali Milošui, ir jo pateiktas požiūris padeda šiandieniniam skaitytojui lietuviui (kad ir recenzijos autorei) suprasti problemos esmes ir pošaknius. Keiksmažodžiu Lietuvoje tapęs Pilsudskis Milošui yra žmogus, ėmęsis kurti valstybę tokią, kokia atitiko jo namų tradiciją, taip vadinamą Abiejų Tautų Respubliką, turėjusią būti apsaugota sąjungos tarp Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos iš rytų, kas kuo aiškiausiai atkurtų santvarką, panašią į Liublino Uniją- tokios buvo Pilsudskio ir jo šalininkų svajonės. Tačiau šiai konfederacijai naudojamas terminas „Lenkija“ kuo aiškiausiai neatitiko realybės. Jiems Vilnius buvo tokios Lietuvos, kokią įsivaizdavo iš tradicijos, kai tuo tarpu lietuviai traktavo Lietuvą etnine prasme ir troško Vilniaus kaip istorinės lietuvių valstybės sostinės. Lietuviams skaudžiomis aplinkybėmis, kurios dar ir šiandien atsiliepia Lenkijos ir lenkų įvaizdžiui, įkurtoje Vidurio Lietuvos valstybėje įvykusius rinkimus boikotuoja lietuviai, žydai (sudarę 40 proc. gyventojų) ir baltarusiai. Rodos, vieniems tik lenkams patiko tokia prievartinė „ATR-izacija“. Skyrius apie Vilniaus problemą nuostabiai gyvas, juk Pilsudskio kalbą autorius ne vien skaitė ruošdamas antologiją, bet ir girdėjo tuometinio Vilniaus gatvėje. Ir mes pastovime, pasiklausome. Iš esmės niekas nesuprato, laikyti Pilsudsį lenku ar lietuviu, nes užimtame Vilniuje jis rodė broliškus jausmus lietuviams; Mykolas Romeris į tai atsakė viešu laišku, kur „Vilniaus reikalas“ vadinamas „nei didžiu, nei Tavo(6), o prievartos ir valdymo reikalu, elementariu Lenkijos nacionalizmo reikalu“.

Didelis dėmesys skiriamas žydų klausimui- juk žydai buvo didelė mažuma tuometinėje Lenkijoje, Varšuvos literatūrinė atmosfera kalbant apie autorius ir skaitytojus buvo žydiška. Itin taikliai parinktos dokumentų ištraukos atskleidžia, kaip po truputį didėjo žydų asimiliacija, kuomet jaunimas ima vis smarkesniais tempais kalbėti lenkiškai, tuo pat metu gausėja antisemitinių nuotaikų, o Palestina nepasiruošusi priimti visų norinčių. Kol kitos tautinės mažumos rėmė savo švietėjiškus autonominius siekius vienalyčiu liaudies mokyklos tipu, žydai tarpusavyje ginčijosi ir dėl dėstomos kalbos, ir dėl švietimo būdo. Žydų getas išnyko tik fiziškai, dvasinis getas liko, prisitaikė prie modernių sąlygų, todėl su juo kovoti dar sudėtingiau. Vilniaus kraštas buvo iš esmės ta teritorija, iš kurios žydai sėmė savo gyvybės syvus, kur veikė itin organizuota inteligentija.

Kas toliau Dvidešimtmetyje? Drauge su autoriumi keliaujame nuo vieno prie kito įvykio: Lvovas, kurio gatvės buvo tau ukrainiečių, tai lenkų rankose; vartome Lvovo vaikų sąsiuvinius, tiek ukrainiečių, tiek lenkų skundus; lyg spalvotuose paveikslėliuose matome, kaip išsvajota laisva  „<...> Lenkija stengiasi sunaikinti ukrainiečių liaudį materialiai, fiziškai ir moraliai, norėdama įtvirtinti savo valdžią ukrainiečių teritorijoje“(7), vakarinių ir rytinių šalies sienų klausimai, Rygos sutartis...

Iš tiesų meistriškai jautriai antologijos forma atsiskleidžia Žmonės - tiek vienas Žmogus, tiek klasė, visuomenė; šiuo atveju knygos autorius tik parodo situaciją, atleidžia save nuo moralinio vertinimo pastovėdamas šalia problemos. Iš visų pusių, visokiom akim žvelgiama į konkretų miestą, kaimą ar asmenį. Varšuva ir tviska pagrindinių gatvių vitrinomis, cukrainėmis ir lenkiškosios „poniškos“ savimonės, kuri jau ne klasė, o įprotis, išraiškomis, ir pūliuoja žydų kvartalu, kur „Skausmingo geto mikrobai <...> vikriai sukasi apie savo nelaimingos egzistencijos kasdienius reikalus“, kur gyvena žmonės, kurie „peržiemojo, todėl kaupia jėgas, kad dar kartą galėtų peržiemoti“.

Kaimuose padėtis nepernelyg skiriasi nuo kokio nors XIV a. „Oksitanijos kaimo- Montaju“, pateiktos ištraukos kraupios, sunku patikėti, kad nuo šiandienos Dvidešimtmečio Lenkijos kaimo neskiria nė šimtmetis. Skaitytojas jaučia, kaip sunku tuo patikėti ir autoriui, tačiau jam nėra kas daryti- pažadėjęs pasakoti viską taip, kaip yra, vedžioja skaitytoją svetimais tekstais už rankos, palydi ir stovi šalia. Ir matome abu, kaip lenkų kaimas tarpukariu po truputį žuvo: be kunigų, nedaug tebuvo sveikų žmonių, mat garsiojo „kaimo oro gaivumo“ pragyvenimui aiškiai nepakanka- žmogus gyvena ore, bet, pasirodo, ne oru; siaubingos higienos sąlygos, sunkiai prieinamas švietimas...taigi, stovim kartu su Miloszu ir abiems sunku patikėti: „Klasėje vaikas dūsta, kelyje į namus šąla, namie negali dirbti, nes tamsu ir šalta, o kai darosi šilčiau ir diena ilgėja, vaikas nesimoko ir toliau, nes neturi knygų, lentelių ir rašymo priemonių, kurios tėvams ne pagal kišenę“(8).

Toliau sekame darbininką, ištrūkusį iš kaimo ir patekusį į nepakeliamą kaitrą fabriko salėje, kur su žmogumi visai nesiskaitoma ir po truputį ryškėja mintis- kas šitam darbininkui koks nors Lenkijos rytinių sienų klausimas, kai vienintelė mintis yra kaip pragyventi iki rytojaus? Vartome Varšuvos bėdžių dienoraščius, ir nėra ten eilėraščių nei kad ir kasdieniškos filosofijos, o tik išrašai, kiek grošių gavo tądien už parduotus rėmelius ir ką valgė (jei taip visgi nutiko) pietums. „Rašau apskritai apie viską, apie tai, kas gali kažką dominti ir kas liečia mane. Nenorėjau pasiduoti fantazijoms ir kiekviename puslapyje rašyti žodį „alkis“, juk ir taip aišku“- sako Varšuvoje gyvenantis šaltkalvis. Kraupiausia sakinio dalis ne apie nuolatinį alkį, o apie tą viską, kas telpa žmogaus gyvenime- baisiausia, kad šalia to alkio nelieka vietoms daugiau niekam kitam. Bedarbystė didžiulė, šalyje yra keletas strateginių objektų, kur vyksta didelės statybos, traukiančios vargdienius iš visos šalies, ir trokštančių dirbti kiekis atvirkščiai proporcingas darbo sąlygų pakenčiamumui.  Kitame skyriuje matome- didžiulė, gremėzdiška, bevaisė lenkų biurokratija. Dar keletas potėpių į Dvidešimtmečio Lenkijos paveikslą: praktiškai nulinės susisiekimo paslaugos. Oficialiuose sluoksniuose vyksta kalba tarp trijų svarbiausių valstybės gyvenimo veiksnių- prezidento, seimo ir vyriausybės, labai tvarkingai paliekant nuošalėje visuomenę, kurios labui pastarosios institucijos ir buvo sukurtos; nebėra jungčių su tikrosios liaudies gyvenimu. Netrukus atsidaro mažytės durelės, ir mes abu, skaitytojas ir jį atlydėjęs autorius, žvelgiame jau į esmę, į šerdį, į priežastį - į lenko savimonę, niekuomet nepasisotinančią, kiekviena galimybe pasiimančią už savo nuopelnus viską, kas tik įmanoma - bet kurioje situacijoje viską pateisina du žodžiai - „Buvau mūšyje“; tai naujų laikų šventuolis, vietoj abito nešiojantis ginklą arba atsiminimus apie ginklą. Ir ima lysti lauk visokios grožybės: pasirodo straipsniai, kad lenkai „priešingai nei vokiečiai, dėl savo tradicinės religinės ir tautinės tolerancijos pasižymi didžiuliais imperialistiniais gabumais.“(9). Išbadėję didybės. Dėl ekonominių šalies nesėkmių vis garsiau imami kaltinti žydai („Žydų istorija įtikinamai rodo, kad visur, kur jie būna, iš pradžių elgiasi kukliai ir nuolankiai, o kai įgyja valdžią, įtaką ir vis didesnę jėgą, pradeda nieko nepaisyti.“; „Kas nori nepriklausomos ir ūkiškai stiprios Lenkijos, turi pripažinti Lenkijos išžydinimo programą sava“). Lenkų jaunimas - katalikai fašistai.

Spauda ir radijas palaikė mitą apie valstybės galybę, todėl 1939-ųjų rugsėjį pralaimėjimo  nustebinti ir sukrėsti lenkai kėlė klausima, kas buvo toji Dvidešimtmečio Lenkija. Sovietmečiu buvo stengiamasi nupiešti ją kuo tamsesnėm spalvom, tačiau neišvengiamai liko idealizacijos pavojus, nes kaip bebūtų, tarpukariu tai buvo nepriklausomas kraštas. Autorius atveda skaitytoją į knygos pabaigą tiesiog pranešdamas, kad pasakė viską, ką norėjo, nedarydamas jokių išvadų.

Knyga sukurta galvojant apie jos panaudojimą moksliniais tikslais, pridėtas išplėstinis asmenų, paminėtų knygoje, biografinis sąrašas.

„Išvyka į Dvidešimtmetį“ - be galo Milošiška: parašyta talentingai, kažkaip ir skaudžiai, ir giedrai, nieko neteisiant ir nesidaužant į krūtinę, atskleidžiant ypatingą jungtį tarp žmogiškumo ir tautiškumo. Iš tiesų, istorikui greičiausiai nepavyktų parašyti knygos, šitaip taikliai parodančios visas Dvidešimtmečio Lenkijos spalvas.  Kiekvienam skaitytojui ji vis kitokia, kiek vietos čia palikta vaizduotei. Recenzijos autorei tai nykus, kažkokio amžino rudens apimtas kraštas dulkėtais keliais, apstatytas kreivom lūšnelėm, su nedideliais miestais lietaus merkiamais senamiesčiais, greitai apaugančiais blokiniais namais darbininkams, kai tuo tarpu aplinkui šlaistosi bedarbiai, šalis, kur gyvena pasipūtę žmonės, besididžiuojantys savo šalies praeitimi, kurių šlėktiška savimonė puikiai dera su barokiniais jėzuitiškais altoriais, žmonės, sekmadieniais klūpantys bažnyčiose, linkę į melancholiją poetai ir šaltkalviai, namų šeimininkės ir mokyklinukai, žydai, lenkai, ukrainiečiai ir baltarusiai, sunkiai suduriantys galą su galu ir vis tiek tvarkingai gyvenantys savo kasdienybes.


Naudota literatūra
1. Milosz Czeslaw. Išvyka į dvidešimtmetį. Vilnius. Pasviręs pasaulis, 2003. 431 p.
2. Zemlickas Gediminas. Išėjus Česlovui Milošui// Mokslo Lietuva, 2004. Nr.15 (305), http://www.lms.lt/ML/200415/20041501.htm.

Išnašos:

1. Išėjus Česlovui Milošui. Gediminas Zemlickas //Mokslo Lietuva, 2004, Nr.15 (305)  [žiūrėta 2011 05 21]. <http://www.lms.lt/ML/200415/20041501.htm>
2. Iš V. Daujotytės kalbos atsisveikinimo su Č. Milošu vakare Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje. 2004m. Rugpjūčio 27 d.//Ten pat.
3.  Czeslaw Milosz. Išvyka į dvidešimtmetį. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003, p.5.
4. Čia ir kitur pakreiptas tekstas recenzijos autorės
5. Czeslaw Milosz. Išvyka į Dvidešimtmetį. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003, p.6
6.  t.y. Pilsudskio- aut. past.
7. Czeslaw Milosz. Išvyka į Dvidešimtmetį. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003, p.74.
8. Marija Milkiewiczowa. Lenkų kaimas žūsta//Wiadomosci Literackie// iš Czeslaw Milosz. Išvyka į Dvidešimtmetį. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003, p.238.
9.  Kazimierz Studentowicz. Lenkijos imperialistiniai gabumai//Czeslaw Milosz. Išvyka į Dvidešimtmetį. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003, p.325.