Išsivadavimas

Bronislovas Kuzmickas - Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Akto signataras, buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos -Atkuriamojo Seimo narys ir Pirmininko pavaduotojas, dabar – Mykolo Romerio universiteto filosofijos profesorius.

Atsiminimų knygoje autorius aprašo savo politinės ir diplomatinės veiklos epizodus 1988-1991 metais atkuriant Lietuvos užsienio politiką ir siekiant valstybės tarptautinio diplomatinio pripažinimo. Išsamiai ir „iš pirmųjų lūpų“ apibūdinamas Atgimimo laikotarpis, 1988 m. birželio mėn. įsisteigęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atskleidžiama sudėtinga Lietuvos tarptautinė situacija, kai 1990 m. kovo 11d. buvo paskelbtas nepriklausomybės atstatymas, 1991 m. vyko lemtingieji Sausio įvykiai, vėliau bendromis Lietuvos politikų ir intelektualų bei jų pagalbininkų visame pasaulyje pastangomis buvo pasiektas nepriklausomos Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas.

Prieš penkiolika metų buvo sunku įsivaizduoti tai, kas šiandien yra tikrovė: Lietuva - nepriklausoma ir demokratiška valstybė, visateisė NATO ir Europos Sąjungos narė. Tuomet buvo visiškai kitaip - ėjo keturiasdešimt šeštieji antrosios sovietinės okupacijos metai. Bet politinė padangė jau buvo praskaidrėjusi tiek, kad galėjo prasidėti įvykiai, kurių eiga pakeitė Lietuvos likimą, paveikė ir dalies Europos, kartu ir pasaulio politinę situaciją. Tie įvykiai – Atgimimas ir tautinio demokratinio judėjimo – Sąjūdžio – susikūrimas. Jo tikslai įsikūnijo: 1990 metų vasario mėnesį buvo demokratiškai išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas. Kovo 11-ąją jis priėmė Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.


Kad įvykiai galėjo rutuliotis tokia, tuomet dar sunkiai numatoma, linkme, lėmė kelios aplinkybės. Silpo komunistiniai režimai Vidurio ir Rytų Europos šalyse, plėtėsi opoziciniai demokratiniai judėjimai. Sovietinis režimas silpo ir artėjo prie ekonominio ir politinio kracho, nuo kurio Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas bandė gelbėtis „perestroikos“ ir „viešumo“ politikos priemonėmis. Tų priemonių tikslas buvo vienas - sustiprinti sąstingio apimtą sovietinę imperiją kai ką joje reformavus ir liberalizavus. Tačiau gyvenimo eiga ne visada atitinka politinių vadovų sumanymus. Ir nedideli žingsniai permainų linkme leido viešajam gyvenimui išlaisvėti - „iš apačios" jau galėjo kilti įvairios visuomeninės iniciatyvos. Okupuotose Baltijos šalyse tokios iniciatyvos kurį laiką vyko oficialiosios „persitvarkymo“ politikos vardu, bet netrukus peržengė jos ribas ir išėjo iš valdžios kontrolės. Jos reiškė ryžtingą lietuvių, latvių ir estų išsilaisvinimo siekį. Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių gebėjo šiomis aplinkybėmis pasinaudoti ir paskelbė atkurianti savo valstybės nepriklausomybę. Tai plačiai nuskambėjo per visą pasaulį, sukėlė toli einančių pasekmių ir buvo sovietinės imperijos, kartu ir komunistinių režimų Europoje žlugimo pradžia.


Dabar visa tai praeitis, bet dar labai nesena, įvairiais pavidalais atsispindinti dabartyje. Tebesitęsia Lietuvos kaip demokratiškos ir teisinės valstybės kūrimas, dar labai nebrandi pilietinė visuomenė, daugelyje sričių nėra baigtos reformos, daliai žmonių nelengva prisitaikyti prie rinkos ekonomikos sąlygų, prie atvirumo - tai kelia jų nepasitenkinimą ir palaiko sovietinės praeities nostalgiją. Iš žmonių sąmonės sunkiai nyksta nelaisvės metų pėdsakai, trukdantys suvokti, kad tikroji laisvė ne tik atveria lig šiol neturėtų galimybių, bet ir skiria pareigas bei atsakomybę. Daugelio dabarties negerovių socialinės ir moralinės šaknys - iš nelaisvės dešimtmečių. Todėl galima sakyti, kad moralinis ir tautinis Lietuvos visuomenės atgimimas nėra tik praeitis, tai dabarties ir ateities uždavinys; taigi ir Atgimimo laikotarpio įvykiai nėra vien mokslinio intereso dalykas.

Oficialusis tų įvykių atminimas įtvirtintas šventinėmis datomis, jų turinys išdėstytas politiniuose ir teisiniuose dokumentuose. Bet autentiškam atminimui nepakanka žinoti tik svarbiausius įvykius, reikia kuo plačiau aprėpti ir tuometinį bendrąjį politinį kontekstą, išsaugoti kuo tikresnius įvykių ir juose dalyvavusių asmenų vaizdinius, žinoti, ką jie veikė, su kuo susitiko, ką kalbėjo, kaip ką vertino. Praeities užmarštis yra blogas palydovas žengiant į ateitį. Iš praeities visada pravartu pasisemti išminties ir stiprybės. Todėl nebūtų gerai, jeigu tai, kas prieš keliolika metų išgyventa ir suprasta, nugrimztų praeitin arba dūlėtų užrašų puslapiuose. Neturi išdilti iš atminties vardai Lietuvos bičiulių užsieniečių, kurių supratimas ir pagalbos ranka tuomet reiškė nepaprastai daug. Be kitų dalykų, neturėtų būti pamirštas ir geras Atgimimo laikotarpio Baltijos tautų tarpusavio sutarimas. Jo kada nors gali labai prireikti.


Turėdamas galvoje šiuos motyvus ir ėmiausi rašyti knygą.


Atgimimo išvakarėse buvau Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. Likimas lėmė būti išrinktam į 1988 metų birželio 3 d. įsikūrusią Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę, vėliau - ir Sąjūdžio Seimo Tarybą. Kaip Sąjūdžio kandidatas dalyvavau rinkimuose į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. Vilniaus miesto Pašilaičių rinkiminėje apygardoje Nr. 9 buvau išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu, o joje - vienu iš Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojų. Teko visas jėgas ir laiką skirti neįprastam dalykui - politikai, o filosofiją neribotam laikui atidėti ateičiai.


Buvome trys Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai - Kazimieras Motieka, Česlovas Stankevičius ir aš. Kiekvienas turėjome apytikrį savo darbo barą, nors visiems dažnai tekdavo daryti tai, ko reikia tuo momentu, nepaisant pareigybių. Vienas svarbiausių mano darbo barų Aukščiausiojoje Taryboje buvo kuruoti užsienio politiką, tuo metu įmanomais būdais atstovauti Lietuvai, reikšti ir ginti mūsų šalies interesus diplomatijos kalba, tuo pat metu pačiam jos mokantis. Tai daryti pradėjau jau Sąjūdyje. Darbo užsienio politikos srityje pakako ir kitiems dviem pavaduotojams.


Pagrindinis užsienio politikos tikslas tada buvo vienas – įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, atgauti ar įgyti oficialų diplomatinį mūsų valstybės pripažinimą dvišaliuose santykiuose su kitomis valstybėmis. Nuo pat pradžių buvo visiškai aišku, kad Lietuva nebus tikrąja prasme laisva ir nepriklausoma valstybė, kol negaus tarptautinio pripažinimo de jure. Tad jau sąjūdininkai, nors galimybės buvo ribotos, pradėjo purenti tam dirvą. Ne mažiau aišku buvo ir tai, jog pripažinimas ateis ne savaime ir ne iš karto, reikės pastangų ir laiko, kad sklaidytųsi Lietuvą nugulusi užmaršties migla, pasaulis teisingai suprastų mūsų šalies padėtį ir šio laiko interesus, kad būtų atremta aktyvi ir tuomet įtakinga sovietinė propaganda ir dezinformacija. Sunkiausias buvo netikrumo laikotarpis -nuo Sąjūdžio įsikūrimo 1988 metais iki plataus tarptautinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo 1991-aisiais.


Šioje knygoje rašau apie tai, ką man per šiuos ketverius metus teko veikti, ką teko patirti siekiant Lietuvos nepriklausomybės diplomatinio pripažinimo. Tai galėtų būti vertinama kaip žvilgsnis į tuometinę mūsų šalies situaciją vieno asmens patirties ir supratimo požiūriu.