Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Išmestinukės priklydėlės

Išmestinukės priklydėlės Bronė Juškaitė, kaip poetė, iki pirmosios eilėraščių knygos „Išmestinukės priklydėlės“ nebuvo žinoma iš literatūrinės spaudos. Debiutantė kūrė hermetiškame savo pasaulyje, kol pagaliau nusprendė būti išgirsta ir įvertinta skaitytojų:

Metai eina.
O žodžiai – išaugtais nutrintais
drabužiais,
Susislėpę kampan parodyti bijo
Savo neturtą.

Ar kada nors buvo
Mintys mano – ne mažučiukės
priklydėlės,
Išmestinukės, surankiotos
Prie ištaigių rūmų durų.

Kaip jas padrąsint į šviesą,
Kuo išviliot į kalbą?
Kol tamsoje, nė pati
Ūgio aš jų nematau.
Ar nors truputį užaugo,
Ką prieš daug metų radau.

„Išmestinukės priklydėlės“, p. 39

Pasiteisino šiais laikais netradicinė – kukli – B. Juškaitės laikysena: dauguma kūrinių brandūs ir originalūs, artimi grynai poezijai. (Nors poetė ironiškų kirčių sau negaili eilėraščiuose „Ne darbo bitė. Ne kamanė“ ir „Ko į kambario lempą“...) Gyvenimo „kraujoplūdį“ poetė bando „stabdyti“ kondensuotu žodžiu, vaizdžia metafora ir apskritai renkasi minimalistinę formą. Deja, autorė nusivilia poetiniu žodžiu, kuris ne visada pajėgus išreikšti autentiškus vidinius potyrius ar mintis:

Vos kraujas trykšteli –
Tuoj sukreša eilutė.
Tačiau staiga
Metafora suplyšta:
Ji buvo netikra,
Trapi, graži, menka,
Gyvenimo kraujoplūdžio
Nepajėgė stabdyt.

p. 35

Poezija B. Juškaitei yra subtilus menas, primenantis senovės Rytų (Kinijos, Japonijos ar Korėjos) kaligrafiją, kur kiekvienas brūkštelėjimas – gerai pajaustas ir apgalvotas ženklas. (Prie kaligrafiškų eilėraščių nepriekaištingai dera minimalistinis Justino Vinevičiaus dizainas.) Poetė į pirmąją knygą sudėjo 54 eilėraščius, iš kurių dauguma miniatiūros: ketureiliai ar „susiūti“ pagal modernistinio tekančio srauto kompoziciją. Vyrauja eilėraščiai be pavadinimų. Jei autorė neranda taiklaus pavadinimo, neprisega bet kokio. Visur stengiasi išlaikyti saiką ir darną, neskuba afišuotis ir atsargiai renkasi kiekvieną žodį. Lyrinis subjektas ilgisi gryno gyvenimo, kad nereikėtų eiti pas Dievą su neišgyventų dienų akmeniu (akmuo dažnas jos kūryboje). Lyrinis „aš“ bando aprėpti ir suvokti gyvenimo dualizmą: žmogų ir Dievą, kūną ir sielą, žemę ir dangų, gyvenimą ir mirtį, dieną ir naktį, visavertį gyvenimą ir tuščią vegetavimą, Viską ir Nieką. Grynas gyvenimas – tai dvasios palaima, naktis, sapnų karalija, kur susapnuoji „gyvenimą buvus ne visą“ (p. 42), tai pagaliau – kūryba („Tam pasaulyje viskas tau galima“, p. 36). Tikrą būtį gyvena kriauklės gyventojas:

Kriauklėje –
Grynas gyvenimas.
Iš pasaulio čia girdi
Tik savo širdies balsą.
Iš tavęs pasaulis ten girdi
Visą jūrą.

p. 13

Poetė, įsijautus, įžvalgiai reiškia asmeninius potyrius čia ir dabar. Kartu geba kontempliuoti visus žmones jaudinančius dalykus: meilę, nusivylimą, mirtį, išdavystę, susvetimėjimą, tikėjimą. Tikėjimas Dievu-Likimu („Jis“, „Jis Vienas“, „Irkluotojas“, „Tu“) suteikia galios suvokti gyvenimo didumą ir menkumą. Skaitai ir jauti, kad B. Juškaitė rašo ne iš noro pasipuikuoti, o iš egzistencinės būtinybės. Juntama maksimalistinė lyrinio subjekto pastanga išbūti, išgyventi, ištverti, patirti visa, kas skirta Dievo-Likimo (neatsitiktinai čia daug veiksmažodžių, išreiškiančių permainingas vidines būsenas):

Skaudėjo. Ir skauda.
Išbuvau savo silpnumą.
Išbūsiu
Kitų laikinumo baimę.

p. 14

Žemė, oras, vanduo (dažnai ledas), ugnis ir šie keturi elementai itin svarbūs B. Juškaitei. Ledas simbolizuoja susvetimėjimą, atitolimą nuo žmonių, gyvų ir mirusiųjų. Žemės namai laikini, nes prarandami. Išėjimas iš namų dažnai asocijuojasi su mirtimi. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Namo“ vilkas netikėtai nušautas:

Tereikėjo
Tik nueiti
Nuo šitos dienos.
Tereikėjo siauro tako,
Valandos vienos.

Bet nušovė
Vilką ramų
Vakaro laukuos.
Ir atrado vilko mišką
Žiluose plaukuos.

p. 22

Vilkas B. Juškaitės kūryboje simbolizuoja vienišą, nelaimingą žmogų. Nors autorė baiminosi didžių poetų „rūmų“ įtakų, tačiau to išvengti beveik neįmanoma. Lyrine introspekcija debiutantės kūryba primena Lidijos Šimkutės minimalizmą. B. Juškaitės poezijoje ne kartą šmėkšteli vilko, baimės įvaizdžiai, kurie nesvetimi ir Liūnei Sutemai. Pavyzdžiui, Liūnės Sutemos eilėraščio „Ginuosi“ „aš“ degina savą „miestą“, kad praskaidrintų sielą, pasotintų vilkus („aš“ dalys). Ugnimi apvaloma individo siela nuo praeities, gyvenimo apnašų. B. Juškaitės lyrinis personažas taip pat svajoja apie ugnį, kuri galėtų „išardyti“ „aš“ („Akmuo esu“, p. 48). Štai kitame B. Juškaitės eilėraštyje „Prieš didelį dangų“ ragana lauže sudegina „liepsnojančias savo akis“, bet lieka gyva, beviltiškai nusivylusi (priešingai negu Liūnės Sutemos eilėraštyje „Ginuosi“, kur „aš“ įgauna naujo gyvenimo viltį):

Kas man laužą sukraus?
Į gyvenimą kas išmes?
Mano akys nuėjo į dangų.
O kur dėsiuosi aš?

p. 25

Bronė Juškaitė vengia tuščiažodžiavimo, nemotyvuoto žongliravimo žodžiais, tačiau vietomis dar skraidžioja, anot autorės, „vabalai“: banalūs teksto žodžiai ar eilutės (silpnokas pirmas eilėraštis, pernelyg pataikaujantis skaitytojui, taip pat „Neišgyventas laikas“ ir panašūs). Linkime įkvėpimo kuriant antrąją knygą – lai nepriskrenda „vabalų“!
Laimutė Tidikytė
2007-07-26
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 61
Kodas: ISBN 5-415-01806-9
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą