Gyvenimo klausimai

„Gyvenimo klausimų“ tikslas labai kuklus ir vis dėlto nepaprastai ambicingas. Kuklus, nes knygą galėtų peržvelgti pirmą kartą susipažįstantieji su svarbiausiomis Vakarų filosofijos temomis, kurios čia pateikiamos ne istoriškai, o kaip gyvybinės problemos. Kita vertus, – itin ambicingas, mat autorius kreipiasi į skaitytojus, kuriems rūpi ne tik garbinga filosofijos tradicija, bet ir visada gyvas mąstymo būdas, galintis būti naudingas gyvenimo sumaištyje, šiame kartais, rodos, beprotiškame pasaulyje.

Knygos atsiradimo tikslo dviprasmybę tarsi patvirtino nestabili jos kaina: vos pasirodę ant lentynų „Gyvenimo klausimai“ kainavo kone 20 Lt, užsibuvusi ir ėmusi dulkėti ji nupiginta iki maždaug 11 Lt (tada ir nusipirkau), o knygų mugės metu ją buvo galima įsigyti vos už 5 Lt. Tačiau šis kainos lyg dolerio kurso kritimas nesumenkina knygos vertės. Manyčiau, kad šiuos atveju nutiko knygos „tragedija“, primenanti graudžias istorijas, kai gražios ir protingos, taurios sielos moterys būna priverstos parsiduoti už skatiką. Galbūt rafinuotesniam skaitytojui pavadinimas pasirodęs perdėm banalus ir nepatraukęs dėmesio?

„Gyvenimo klausimai“ suskirstyti į 12 skyrių, kurių kiekvienas baigiasi klausimu-užuomina į kitą skyrių, – taip sukuriamas nenutrūkstantis pasakojimo būdas, primenantis sonetų vainiko kūrimo principus.

„Labai gerai prisimenu pirmą kartą, kai iš tikrųjų supratau, jog anksčiau ar vėliau turėsiu mirti, – autorius, dėstymą pasodrindamas autobiografinėmis detalėmis, nutaria kelionę po filosofijos klampynes pradėti nuo šio dar Sokratui galvos sopulį kėlusio klausimo, – Ar tokia niūri tema neatbaidys naujokų? Ar nebūtų geriau pradėti nuo laisvės ar meilės? Tačiau [...] mirties akivaizdumas ne tik priverčia žmogų susimąstyti, bet ir daro jį mąstytoją.“

Taigi mirtimi F. Savateris, Madrido Komplutensės universiteto filosofijos profesorius, katalizuoja savo apmąstymus ir pažeria skaitytojui galybę klausimų, kaipmat mėgina į juos atsakyti, pats save neigia ir patvirtina, cituoja poeziją ir žymiausių pasaulio filosofų išvedžiojimus bei šen ir ten kyšteli juokelį kitą.

Knygoje, pradėtoje rašyti 1998 m. gegužę, filosofuojama apie mirtį, protą, tiesą, kūną, dvasią, žmones, jų grupes, vietą, laiką, grožį ir daugybę kitų filosofijos objektų. Kaip teigė Thomas Nagelis, Niujorko universiteto filosofijos profesorius, būdingiausias filosofijos bruožas yra kritiškai įvertinti bendriausias sąvokas, kuriomis kasdien operuojame apie jas net nesusimąstydami. Istorikas gali klausti, kas įvyko tam tikru laikotarpiu praeityje, tačiau filosofas klausia: „Kas yra laikas?“. F. Savateris tai daro ir meistriškai, ir šmaikštaudamas: „Vis dėlto esu tvirtai įsitikinęs, kad prasidedu ir baigiuosi savo kūne, nors toks įsitikinimas ir sukelia didžiausią teorinę sumaištį. Gal matydamas, koks aš susinervinęs, mielasis marsietis nenorės manęs daugiau trikdyti ir liausis klausinėjęs, tačiau jis man gali užduoti kitą, tarkim, milijono dolerių vertės klausimą: „Gerai, jūs prasidedate ir baigiatės savo kūne, tačiau... kaip tada man jus suprasti? Kad jūs turite kūną ar kad pats esate kūnas?“ Toks klausimas galėtų tapti tarpplanetinio karo priežastimi!“.

Tarsi tęsdamas Platono filosofavimo tradiciją, autorius pateikia ilgų dialogų su marsiečiais, kontrolieriais ir kitokiais veikėjais, jie suteikia dinamiškumo ir yra įtikinamesni už Lietuvos profesorių išleistus sausus filosofijos „įvadus“. F. Savateris, baigęs kiekvieną skyrių, pateikia klausimų atmintinę, kad skaitytojas pasikartotų ką perskaitęs ir padarytų priešingas išvadas. Pasak autoriaus, tai nepaprastai reikalingas pratimas, mat filosofija nėra mintis, kurią visa žinantysis atskleidžia nežinančiajam, o dialogas tarp lygių žmonių.

Galbūt todėl aš pradėjau skaityti knygą su dideliu užsidegimu ir kiekvienoje pastraipoje rasdavau kažko naujo, linksmo, nustebinančio, verčiančio paieškoti atsakymo... Vis dėlto neretai autorius nukrypsta į šalutinius išvedžiojimus, o gausybė prijungiamųjų sakinių ima varginti. Tuomet „elementarioji“ filosofija ima rodytis lyg sudėtingo prietaiso konstravimo instrukcija.

Pats F. Savateris savo kalbėjimą būdą aiškina nuostata, kad filosofija - tai ne tik autoritetingų nuomonių katalogas: „Kai kurie filosofijos įvadai panašūs į mokslinius traktatus apie dviračių sportą, kuriuose tik išvardijamos „Tour de France“ nugalėtojų pavardės ir jų žygdarbiai. Aš ketinu pamėginti išmokyti jus užsėsti ant dviračio ir parodyti, kaip pats minu pedalus. Tačiau ir skaitytojas turi pamėginti minti pedalus kartu su manimi ar net prieš mane“.

Mes klausinėjam ir klausinėjam,
Kol saują žemių
Mums užkemša burną...
Bet ar tai atsakymas?

Heinricho Heine'ės eilėmis atsisveikina F. Savateris, o turintiems klausimų ši knyga turėtų tapti ieškojimų elementoriumi.