Gyvenimas po Dievo

Ši knyga savaip pratęsia „X kartoje“ pradėtą bedvasės visuomenės analizę. Šįkart stengiamasi labiau susitelkti ties gyvenimu be Dievo ar, kaip teigia pavadinimas, po Dievo.

Pasakojimas kuriamas kalbant pirmu asmeniu, tačiau perskaitęs knygą niekaip negalėjau atsiminti, koks šio „pagrindinio“ veikėjo vardas. Na, turiu pripažinti, jog neskaičiau itin įdėmiai, kitaip tikrai prisiminčiau bent vietą, kur jis galėtų būti paminėtas. Visgi... Tęsiant kalbą apie veikėjus, galima apibendrinti, jog nėra nei vieno įsidėmėtino personažo, įskaitant ir patį pasakotoją, kuris vienintelis pasilieka su skaitytoju nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Knyga fragmentiška, sunku sekti istorijas, nes jos nutraukiamos ganėtinai banaliais apmąstymais ir išvedžiojimais. Visgi šie apmąstymai ir išvedžiojimai sudaro pagrindinę knygos dalį, tai yra jos šerdis: pamąstymai, sukantys link to, koks „suknistas“ yra gyvenimas, kaip viskas nesiseka, kokie žmonės kvaili... Kas po visu tuo slypi? Dievo netektis? Ar šitaip turėtų skambėti atsakymas?.. Matyt, tačiau manęs knyga neįtikino.

„X kartoje“ vaizduojamas šių problemų sprendimas – atsiriboti nuo vartotojiškos visuomenės ir kurti savo pasaulį apsigyvenant dykumoje – kur kas labiau vykęs ir skamba patraukliau.

Knygoje aptinkami išminties perliukai, pradžioje skambantys visai įdomiai, su laiku ima įgrįsti ir priminti pokalbius, kuriuos kasdien gali išgirsti važiuodamas troleibusu; norintiems gilesnių pamąstymų rekomenduočiau tiesiog praleisti šią knygą.

Galbūt vėliau ateis noras paskaityti ką nors lengvesnio, bet vėlgi, ar ne geriau tokiu atveju paimti į rankas kokį nors lengvai akyse tirpstantį detektyvą, o ne leistis užliūliuojamam nusivylusio vyriškio pasakojimų apie savo nenusisekusį gyvenimą. Na taip, tenka pripažinti, kad tai nėra vienintelis toks vyriškis: jis atspindi tą bedvasę visuomenės dalį, kuri pasitenkina tuo, jog supranta tokia esanti, iš to ir gimsta niekur nevedantys pseudoišminties perliukai: „Na o per televizorių rodė gerves, šokančias poravimosi šokį. Jos buvo tokios mielos ir grakščios, kad pamaniau: „Jeigu galėčiau tapti gerve ir mokėčiau plaukti ir skristi kaip ji, tada visą laiką jausčiausi lyg įsimylėjęs“ (76 p.).

Knyga nesiriša į nuoseklų pasakojimą, kurį būtų įdomu skaityti, kuris įtrauktų. Atskiros vietos visai įdomios, tačiau... Gaila, vis tik to nepakanka. Nuo vienos istorijos peršokama prie kitos ir taip toliau, ir taip toliau. Taip, jas sieja nusivylimas žmonėmis, gyvenimu, savimi. Ir vis dėlto drįstu sakyti, jog šitoks fragmentiškumas nepasiteisina. Veikiau atvirkščiai: skaitant pasijunti bejėgis prieš tiek visuomenės, tiek šios knygos susiskaidymą, susvetimėjimą, žmogiškųjų vertybių nepažinimą.