Geismų kūdikis

„...aš šypsausi, kai pagalvoju, jog ši knyga, kurioje su liūdesiu širdyje tyrinėju tokį sugedimą ir tokį pasileidimą, tokias vingrybes ir veidmainystes, tokį kvailumą ir tokį bergždžią žiaurumą,- ši knyga buvo parašyta paprastoj ir nuoširdžioj tavo namų ramybėj, skambant paskutinėms rugpjūčio riturnelėms ir pirmosioms sniego pastoralėms...”

                                                                                        iš autoriaus dedikacijos F. P. Mikečiui

„Geismų kūdikis“ – pirmasis italų rašytojo Gabriele d‘Annunzio romanas. Brandus, skaitymo išgyvenimų vertas kūrinys apie žmogų, klaidžiojantį poetinių ieškojimų labirintais, žmogų, kurio kūrybines kančias papildo skausmingi meilės išgyvenimai. Romano herojus, rafinuotas aristokratas, menininkas ir palaidūnas, savo gyvenimo dievu pasirenka meilę, praranda dvasinę pusiausvyrą ir panyra į nepaliaujamų dvejonių verpetą. Jo kūnas atsidavęs meilei, o protas kūrybai, tos meilės apdainavimui. Betgi kuria linkme eiti, kam teikti pirmenybę: kūniškai aistrai su fatališka moterimi, dvasingai, poetizuotai žemiškosios moters pavidalo esybei ar tiesiog atsiduoti tobulam, egzaltuotam menui. A.Sperelis, XIX a. pabaigos Romos dendis, tarnauja malonumams, o malonumai tarnauja jam, bet kokiom apraiškom, bet kokiom formom.

Beskaitant romaną užakcentavau sau kelis pastebėjimus. Nuo pirmųjų kūrinio eilučių juntama plati, išraiškinga, poetiškai turtinga rašytojo vizija, stiprus filosofinių ir eilėdaros žinių pagrindas, dėl ko, manau, nemenkavertės romanui turėtų būti kuriančiosios skaitytojų dalies recenzijos. Kita vertus, išrankesnis, kritiškesnis skaitytojas kūrinyje gali įžvelgti tuščiažodžiavimą bei bereikalingą smulkmeniškumą, mat vaizdų, daiktų, objektų aprašymams rašytojas panaudojęs išties nemažą žinių bagažą, tai atlikdamas itin detaliai, vaizdžiai, su pasimėgavimu. Bet argi įmanoma nesigėrėti, rodos, tokiu paprastu ir veik kasdienišku vaizdu, kaip gėlė vazoje: „...kambariai pamažu prisipildė šviežių gėlių, pamerktų į vazas, aromato. Plačiai išsiskleidusios didžiulės rožės buvo pamerktos į krištolines taures, it deimantinės lelijos stovinčias ant paauksuoto stiebo, panašias į tas, kurias gali išvysti Švenčiausiosios Mergelės Botičelio paveiksle, Borgezės galerijoje. Jokia kita taurė savo grakštumu neprilygsta šitai: savo permatomam kalėjime gėlės, regis, įgauna dvasios ir tampa dar labiau panašios į religinę ar meilės auką...“
 
Poezija nesuinteresuotiems skaitytojams kritinis pastebėjimas, man regis, būtų herojaus filosofiniai pamintijimai apie techninius eilėdaros elementus, savotiška psichologinė poetinės minties raidos analizė, nors, mano manymu, tai užpildo kūrinio bendrą kontekstą savotiškos poezijos paslapties šarmu: „... jo architektūrą sudaro dvi eilės: viršutinė susideda iš dviejų ketureilių, o apatinė – iš dviejų tercinų. Mintis ir aistra, plėtodamosi pirmoje dalyje, antroje dalyje turi būti suglaustos, sustiprintos ir pakylėtos. Soneto forma, stebėtinai graži ir didinga, turi ir kai kurių trūkumų – ji panaši į figūrą su pernelyg ilgu liemeniu ant per trumpų kojų. Juk dvi tercinos iš tikro trumpesnės už du ketureilius ne tik pagal eilučių skaičių, bet ir atrodo trumpesnės už ketureilius dar todėl, kad terlina daug greitesnė ir judresnė nei lėtas ir iškilmingas ketureilis...“

Moteris. Vieną svarbiausių vietų Sperelio gyvenime užima moters pasaulio studijos. Visas dienos spalvas jis mato per moters grožio sampratos prizmę. Romane herojaus gyvenimas perpintas dviejų moterų paslaptimis: fatališkosios Elenos, su kuria Sperelį sieja kūniška aistra, ir poetiškosios Marijos, su kuria juodu pažymėti dvasiškos meilės ženklu. Kūnas ir siela. Žmogaus ir Visatos harmonija. Sperelio esatis persunkta moterystės paslapties nuo laukinio kūniško geismo iki pat žemiškosios moters išaukštinimo, sutapatinimo jos su dievu. Daugelis įvardys tai kaip tradicinę įsimylėjusio žmogaus klaidą, bet rašytojas pateikia tai nepaprasta poezijos kalba, tad neretas skaitytojas pasijus tarsi Sielos Virpulio amfiteatre, kurio scenoje išgyvenama nežemiška jausmų vizija. Jei recenziją rašytų pats romano herojus, Marija tikriausiai būtų pavaizduota lengva eigastimi nueinanti vandens paviršiumi, o jai pavymui paliktų ratilais išvedžioti keli potyriai iš meilės poetikos, kur įnoringos fleitos kamerinėmis sonatomis bei monodijomis suteikia meilei neapibrėžtumo, pavasariškas žvaigždžių šviežumas užpildo intymias santykių situacijas dvasinės pilnatvės pojūčiu, o permatomas, nežemiškas, bet gi apčiuopiamas Moters grožis prisodrina sielą džiugios muzikos burtais.
 
d‘Annunzio „Geismų kūdikį“ skaičiau savotiškai įdomiai: numečiau romaną perskaitęs vos kelis puslapius, po kurio laiko ieškojau jo tarsi gyvybės vandens, tarsi būčiau pametęs kažką, kas nepaprastai svarbu mano egzistencijai, nuo ko priklausė mano gimimas, nuo ko priklauso dabartis, kas turės įtakos mano mirčiai. Gyvenimo poezija. Taip įvardinčiau tai, ką radau. Per poetinių ieškojimų prizmę matyti žemišką esatį, su mistiniu vidiniu susikaupimu priimti kūrybos dovaną,  liepsnojančiai baltai spalvai sudvasinus Moters kūno nuogumą pajusti ore tvyrančias aukščiausias asociacijas...
 
„...Eilėraštis gali perteikti menkiausius jausmo atspalvius; gali apibrėžti tai, kas neapibrėžiama; gali apglėbti tai, kas neturi ribų, ir prasiskverbti į gelmę; gali įgauti amžinybės išraišką; gali išreikšti tai, kas antžmogiška, antgamtiška, be galo nuostabu; gali svaiginti kaip vynas, užburti kaip ekstazė; tuo pat metu gali užvaldyti mūsų protą, mūsų sielą, mūsų kūną; galop – pasiekti Absoliutą. Tobulas eilėraštis yra absoliutus, nepakeičiamas, nemirtingas; jis sulydo savyje žodžius kaip deimantas; uždaro mintį į tam tikrą griežtą ratą, kurio niekad neišardys jokia jėga; išsivaduoja nuo bet kokio ryšio ir nuo bet kokios priklausomybės; daugiau nepriklauso menininkui, bet yra visų ir niekieno – kaip erdvė, kaip šviesa, kaip pastovūs ir amžini dalykai...“ – rašytojo atodangos. Be komentarų.

Malonaus skaitymo.