Gailestis: apysakos

Raimondas Kašauskas yra parašęs keletą romanų, tačiau, matyt, mėgstamiausias jo žanras vis dėlto išlieka didelė apysaka. Per pastarąjį dešimtmetį pasirodė trys apysakų knygos. Galbūt šis žanras artimas rašytojui dėl to, kad jo žvilgsnis dažniausiai atkreiptas į dabartį, kurios trapioms formoms geriausiai tinka atviras aktualijoms apysakos žanras. Prieš porą metų išleistos „Devynios senų ir naujų laikų istorijos“, dabar vėl išėjo stora apysakų knyga, bet joje jau tik penki kūriniai. Įžvelgiu siaurėjančios, intymėjančios erdvės, didesnio susikaupimo, sutelkties, introspekcinio žvilgsnio tendenciją. Mažėja žurnalizmo, daugėja susimąstymo, įsiklausymo į vidines būsenas, pragyvento gyvenimo dvasinę patirtį. Internetiniame žemaičių rašytojų puslapyje R. Kašauskas lyg tarp kitko, lyg jausdamasis dėl to nepatogiai, mesteli tokią paprastą, nelabai ir originalią frazę, kuri vis dėlto tiksliai nurodo jo taikinį: „Mane vis dar tebestebina žmogaus sielos paslaptingumas“. Tai geriausia, kas galėjo ištikti rašytoją.

Apmąstymo situacijos naujuosiuose R.Kašausko kūriniuose vis dramatiškesnės, kaip pasakytų egzistencialistai, – ribinės. Matyt, tai brandaus amžiaus ženklas, kaip ir liūdesys, gaubiantis dažną pasakojimą. Net tokios išoriškai, atrodytų, ramios apysakos „Gailestis“ veiksmo aplinkybėse bei protagonisto prisiminimuose slypi gyvenimo, kaip klaidos ir kaltės, išpažinimas ir skaudus suvokimas, kad padaryta skriauda nebeatitaisoma. Apysakoje „Ankstyvos rudenio sutemos“ jau atvirai įvardijamas sunkus herojaus nusikaltimas, vos ne tyčinė konkurento žmogžudystė. Nusikaltėlis žūsta ir pats, tačiau tai nėra traktuojama kaip koks abstraktus likimo pirštas, jį baudžiantis, o smelkiamasi į dvasinę tokio žmogaus savijautą: atpildo baimė, pramaišiui su sąžinės priekaištais, išauga iki tokios vidinės sumaišties, kad žmogus praranda savikontrolę. Lieka vienintelis troškimas – bet kokia kaina užgesinti vidinę ugnį. Žodžiu, autorius formuluoja psichologinę problemą ir, analizuodamas savo herojaus vidines būsenas, parodo natūralų, neišvengiamą rezultatą. Apysakos struktūroje užkoduota kašauskiška žmogaus gyvenimo samprata. Gyvenimas – lyg šachmatų partija. Vyro neištikimybė žmonai – normalu, tačiau žmonos neištikimybė vyrui – jam visiškai nesuprantama, griūva jo gyvenimas, jam šachas, neišvengiamas matas. Ir jis siekia revanšo, o toliau – lyg paties likimo, o iš tikrųjų tiesiog sąžinės atsakomasis mostas, nukreiptas į savinaiką. Pusiausvyra atkuriama, lygiosios pasiekiamos abiejų partnerių mirties kaina.

Viena problemiškiausių knygos apysakų man pasirodė „Pavaduotojas“. Ji sudomino pirmiausia tuo, kad priminė jau nuo seno Kašauskui rūpimą problemą. Ši apysaka yra jo romano „Gerumo kaina“ savotiškas atšvaitas. Tai lietuviškas „Idioto“ variantas. Amžinas idealizmo ir realybės konfliktas, sovietmečio romane įgijęs gan konkrečias laiko formas. Romane autorius rašė apie jaunuolį, šešto dešimtmečio pradžioje, Stalino laikais, atvykusį iš provincijos studijuoti žurnalistikos, baigusį, dirbusį ir taip toliau. Esmė ta, kad rašytojas kūrė tragikomišką naivaus idealisto paveikslą, tarsi tyčiodamasis iš oficialiosios ideologijos, kurią bekompromisiškai priėmęs ir kurios melą laikydamas tiesa, žmogus praranda gyvenimo orientyrus ir aplinkiniams atrodo kaip nevykėlis ar net idiotas, nors yra jų pačių sukurtas.

Apysakoje „Pavaduotojas“ idealisto konflikto su pragmatiškuoju pasauliu akcentai šiek tiek keičiasi, bet esmė išlieka gana panaši, paties autoriaus tiesiogiai suformuluota: „gėrio darytojai vis taip pat tebejoja kaip Žmogaus Sūnus Palestinos žemėje ant savo asiliuko, kaip didysis hidalgas ant Rosinanto tebetaiko nesutaikomuosius, kaip kunigaikštis Myškinas praėjusiame amžiuje. Nesurasdami netikusiais savo laikais didžių idėjų ir kovos būdų, tokie svajotojai jų pasiskolina iš didingos praeities ir istorijos, iš mistifikuotų didžiųjų žmonių gyvenimo aprašymų, iš mitų ir pasakų, kur nugali gėris, kur kvailelis trečias brolis išvaduoja drakonų valdomas pilis ir susituokia su karalaitėmis. Net ir mūsų laikais, jei tik esate atidūs, galite pamatyti, kaip tokie karžygiai šuoliuoja gatvių ir plačių kelių pakraštėliais, ir, prijoję užkeiktas pilis, suka apie jas ratu, neišmanydami, kaip patekti vidun, nors vartai neužrakinti ir seniai išversti“.

Įdomu, kad tame amžiname konflikte autoriaus dėmesį patraukia ne tiek pragmatizmo brutalumas ir buka jėga (tai, žinoma, taip pat jam svarbu), kiek idealisto silpnumas, bejėgiškumas. Tai gana rizikingas sprendimas. Gėris visada silpnesnis, bet jis paprastai laimi dvasios jėga, jo pusėje tiesa ir teisingumas. Tokią poziciją gina, pavyzdžiui, J.Apučio novelių herojai. R. Kašauskas renkasi lyg kokį gėrio surogatą - kompleksuotą, savo mažumo ir menkumo kankinamą žmogų, tuščią svajotoją. Rašytojui įdomus būtent toks - tragikomiškas psichologinis tipas. Gaila, autoriaus užmojai nėra pakankamai išplėtoti ir motyvuoti, bet kažkas įdomaus, rodos, užčiuopta. Tarsi netoliese pleventų Gogolio, Čechovo, Dostojevskio kūrinių dvasia…

Kaip jau minėjau, dramatizmo gaida R. Kašausko kūryboje su metais stiprėja, stiprėja ir pati kūryba. Gal tai ir atsitiktinumas, bet 2003 metais parašyti kūriniai man pasirodė stipresni negu 2002-aisiais. Štai apysaka „Palaimos klonis“. Ji nuostabi. Tai tiesiog karališkas kūrėjo mostas. Vientisas, konceptualus, darnios struktūros, nepriekaištingos psichologinės įtaigos tekstas. Pasaulis seno Valkatos profesionalo akimis ir jo paties jau neryškūs kitokio gyvenimo prisiminimai, mintys, pajautos, kasdieninis „darbas“ – apsirūpinimas maistu iš konteinerių ir buteliuku „Ledos“, pasisekus rasti ir parduoti keletą alaus butelių. Paradoksaliai lengvas ir ramus gyvenimo būdas, su kuriuo Valkata augte suaugęs ir kurio didžiausia vertybė – laisvė. Laisvės motyvas apysakoje – pagrindinis. Bet tai šiurpi, nužmoginta, deformuota valkataujančio gyvūno laisvės samprata. Valkata atsisako darbo už pinigus, nes nenori įsipareigoti, būti priklausomas; jis niekada nesutiktų elgetauti – per dieną sėdėti ir žiūrėti į praeivių kojas. Jo kontaktai su normaliuoju pasauliu nutrūkę. Patenkinęs elementarius egzistavimo instinktus, Valkata kasdien išgyvena pasitenkinimo, savotiškos laimės, ramybės ir svarbiausia – laisvės akimirkas. Jis neturi jokių sąskaitų pasauliui, kaip ir pasaulis jam. Rodos, siauresnio plyšio, pro kurį būtų stebimas gyvenimas, nebeįmanoma sugalvoti, o skaitai ir negali atsistebėti pasakojimo erdvumu, stebėjimo rakursų įvairove, atsiskleidžiančios šių dienų realybės spalvingumu, nevienaprasmiškumu. Maksimaliai susitraukęs ir suprimityvėjęs gyvybės ratas vis dėlto dar turi išlaikęs kai kuriuos žmogiškumo parametrus, bent jau jų užuominas: kaip ir visi žmonės, Valkata turėjo motiną, vaikystę, namus. Jis priklauso klajoklių tautai, tačiau giliausioj pasąmonės gelmėj tūno protėvių žemės atmintis. Jam nesvetimi žmogiški jausmai, o kad jie gerokai atšipę ir baigia visai sudilti, kaip ir jo dantys, tai atrodo natūralu ne tik dėl Valkatos gyvenimo būdo, kasdieninės kovos dėl būvio, bet ir apskritai dėl žmogaus senatvės, senkančių gyvybinių jėgų.

Vaizduojama paskutinė senojo Valkatos gyvenimo diena. Šią dieną jis ryžtasi įgyvendinti didžiausią savo svajonę – pagaliau nukeliauti į Palaimos klonį. Tai tarsi viso žmogaus gyvenimo kelionė, kurioje patiriama viskas, kas skirta jo daliai. Pagaliau, saulei leidžiantis, jis sustoja ant kalno, ir prieš jo akis atsiveria stebuklingasis klonis: didysis miesto šiukšlynas. Kūrenasi ugnis, kvepia vakarienės dūmas, bėgioja vaikai, suaugę darbuojasi prie ką tik atvežtų šiukšlių. Taikus palaimos slėnis. Valkata neskuba leistis žemyn, neskuba svajonės paversti realybe, bijo, nes žino, kokie tie dalykai tolimi ir nesuderinami. Natūralu, kad rašytojas ir neleidžia jam prisiartinti ir paliesti ranka to, kas negali būti paliesta. Valkata sudega ant kalno, įveiktas jaunosios kartos kolegų.

Skaitant apysaką nepalieka mintis, kad rašytojas modeliuoja apskritai žmogaus gyvenimą, brėždamas nelabai linksmas jo apybraižas: kasdieninė kova dėl būvio, vienišumas, senatvėje – nereikalingumas, apleistumas. Ir nuo pirmų sąmoningų žingsnių kiekvieną mūsų lydinti svajonė, viltis pasiekti palaimos klonį, įkopti į stiklo kalną, sugauti laimės paukštę…

R. Kašauskas yra pasiekęs tokią minties brandą, vaizdavimo sugestyvumą ir prasmingumą, raiškos laisvę, kad belieka tik palinkėti dirbti nenuleidžiant rankų.