Fazerland

Apie Christianą Krachtą, romano „Fazerland“ autorių, žinoma labai nedaug . Jis gimė 1966 m. gruodžio 29 d. Gštade (Šveicarijoje), yra šveicarų rašytojas ir žurnalistas, laikomas žymiausiu praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio vokiškai rašančiu popliteratūros atstovu.

Ch. Krachto tėvas, Christianas Krachtas vyresnysis, ilgus metus dirbo Axelio Springerio (1912-1985 m.), garsaus Vokietijos leidėjo, atstovu ir tuo metu buvo, ko gero, didžiausią atlyginimą Europoje gaunantis samdomas direktorius. Todėl Ch. Krachtas buvo visapusiškai aprūpintas, lankė daugybą elitinių internatų, tarp jų ir Zalemo pilies mokyklą. Vėliau Ch. Krachtas vaikystę leido JAV, Kanadoje ir Pietų Prancūzijoje, trumpai pagyveno Pietų Amerikoje. Baigęs mokslus jis įsidarbino žurnalistu keliuose Vokietijos žurnaluose. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje jis išvyko į Niu Delį Indijoje, iš ten rašė reportažus savaitraščiui „Spiegei“. Po to kelerius metus gyveno Bankoke, buvusios Jugoslavijos ambasados pastate, ir per tą laiką apkeliavo įvairias Azijos valstybes. 2000 m. jo kelionių įspūdžiai buvo išleisti atskira knyga. Nuo 2004 m. rudens iki 2006 m. birželio Ch. Krachtas kartu su Eckhartu Niekeliu leido žurnalą „DerFreund“ ir iš pradžių gyveno šio žurnalo redakcijos būsti¬nėje Katmandu (Nepale), o vėliau buvo priverstas išsikraustyti dėl Nepale kilusios sumaišties, labai apsunkinusios darbą.

Nuo 2006 m. lapkričio Ch. Krachtas yra Vokietijos dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ skilties „Laiškai iš...“ redaktorius. Šioje skiltyje Ch. Krachtas aprašo savo įspūdžius iš įvairiausių pasaulio kampelių.

Debiutinį Ch. Krachto romaną „Fazerland“, pasirodžiusį 1995 m., ir perleistą jau penkis kartus, kai kurie kritikai įvertino kaip kertinį vokiškos popliteratūros bangos, prasidėjusios XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje, kūrinį, apibendrinantį naują kryptį, kiti lygino šią knygą su amerikiečių rašytojo Ereto Eastono Elliso kūriniais arba net kaltino Ch. Krachtą plagijavus B. E. Ellisą. Vis dėlto daugelis pabrėžė įdėmų autoriaus žvilgsnį, savitą stilių, susiejantį humorą ir melancholiją.

Skaitytojai taip pat nesutarė. Nemažai jų įpusėję šią knygą, pradėdavo nekęsti pagrindinio veikėjo, ypač kai šis pradėdavo postringauti apie savo žydrus „Brooks Brother“ marškinius ir kiekviename puslapyje snobiškai pareikšdavo, ką derėtų vilkėti, kokie baldai labiausiai tinka ir koks laisvalaikio leidimo būdas geriausias. Kiti šlovino autorių ir vadino jį „vokiečių popliteratūros išradėju“. Pats Ch. Krachtas, paklaustas apie skaitytojų reakciją, viename interviu pareiškė: „Deja, apie „Faserland“ nelabai ką galiu pasakyti, nes savo parašytų kūrinių vėliau nebeskaitau ir nei nežiūriu įjuos."

2001 m. rugsėjį Ch. Krachtas išleido antrą romaną „1979“, kurį kritikai įvertino kaip popliteratūros gulbės giesmę. Šiame romane jis aprašo Vakarų kultūros (kuri apibūdinama kaip dekadentiška) vertybių sistemos trapumą ir jos bejėgiškumą prieš rytietiškus totalitarinius islamo ir maoizmo modelius. Romanas pasirodė tuoj pat po 2001 m. rugsėjo 11-ąją teroristų įvykdytų išpuolių, todėl jam buvo skirta nemažai dėmesio.

Ch. Krachtas laiko save ne šveicaru, bet kosmopolitu. Jis yra viena prieštaringiausių šiuolaikinės vokiečių literatūros asmenybių. Negausiuose interviu jis prisistato kaip akiplėša dendis arba ironiškas stebėtojas <...>

Apie savo knygas, kurios jau išverstos į trylika kalbų, Ch. Krachtas taip pat atsiliepia kritiškai – jos jam tesančios „light entertainment“. Tačiau už šių žodžių slypi nemenkas užmojis, nes Ch. Krachtas teigia, kad „didžiausias kultūros laimėjimas po architektūros yra komedija. Aš suprantu savo kūrinius kaip humoristiniu“.

Ir pastaba besidomintiesiems knygos „Fazerland“ pavadinimu. Pasak literatūrologų, manančių, kad jiems pavyko šį pavadinimą iššifruoti, „Fazerland“ reikėtų sieti su anglų kalbos žodžiu „fatherland“, t. y. „tėvynė", užrašytu taip, kaip jį girdi silpnai anglų kalbą mokantys žmonės. Būtent Tėvynės, šiuo atveju Vokietijos, ir pasakotojo ryšys romane labiausiai pabrėžiamas. Pasakojimas prasideda nuo butelio alaus „Jever“ Ziulto saloje ir baigiasi dar nepriplaukus Bodeno ežero vidurio Vokietijos pietuose. Ši betikslė kelionė po Vokietiją atrodytų tik kaip humoru ir ironija pasūdyta istorija, skirta lengvam pasiskaitymui, tačiau iš tiesų romanas„Fazerland“ yra šis tas daugiau. Pasakotojas keliauja po savo prisiminimų Vokietiją, po praeities stereotipų brūzgynus ir ieško kažko, ko neranda iki pačios paskutinės akimirkos - būtent savęs paties ir savo Tėvynės. Keliaudamas jis aptinka tik likučius, primenančius praeitį: tulžingus pensininkus nacistus, šlykščius naujus statinius su senosios architektūros fragmentais ir nihilistišką atmosferą. Pasakotojas trumpam stabteli vakarėliuose, pasilinksmina iki žemės graibymo, nusivilia ir nuvilia kitus. Jis tarsi nuolat spokso į didžiulį veidrodį, kurį jam prieš nosį iškėlęs laiko autorius. Ir ką jis mato tame veidrodyje? Ogi savo kartą, kurioje vyrauja paviršutiniškumas, smukusi moralė, snobiškumas ir potraukis į masines orgijas.

Ši kelionė netikėtai nutrūksta, ir ore pakimba svarbiausias knygoje užduodamas klausimas, kurį galima suprasti ir kaip visai kartai perduodamą simbolinę žinią: o kas bus toliau?

Laimonas Kinčius