Eugenijus Ališanka – poetas, kultūrologinių esė autorius („Vaizdijantis žmogus : sacrum sklaida kultūroje“, „Dioniso sugrįžimas : chtoniškumas, postmodernizmas, tyla“), almanacho „Miestelėnai“ leidėjas. Rašoma poezijos eilutė šiam poetui yra glaudi raiškos ir jos mąstymo sampyna: rašantysis, sutapęs su žodžiu, tuoj pat atšlyja, ieškodamas erdvės refleksijai, juokui.
Tai jau penktoji poeto Eugenijaus Ališankos poezijos knyga („Lygiadienis“ (1991), „Peleno miestas“ (1995), „Dievakaulis“ (1999), „Iš neparašytų istorijų“ (2002). Kaip ir ankstesniame rinkinyje, čia daug europinių dimensijų. Smagios kelionės po plačią geografinę ir kultūrinę erdvę, su humoru ir autoironija kuriama asmens istorija, šiandienos žmogaus mintis ir nuostatas siejant su ilgaamžės kultūros ženklais, komentarais, erezijomis.
Literatūros kritikas Karolis Baublys šios knygos recenzijoje pažymi: „Struktūra – vienas stipriausių knygos elementų: keturių skyrių pavadinimai reiškia pagrindinius exemplum šaltinius, minimus viduramžių literatūroje („audivi“ – kaip šaltinį nurodantis gandus, „memini“ – nurodantis neseną šaltinį, „legimus“ – bylojantis apie knyginį išsilavinimą, „dicitur“ – nereiškiantis jokio tikslaus laiko). Eilėraščiai grupuojami pagal tematiką. Pirmajame skyriuje (šio skyriaus tekstai labiausiai pavykę) pateikiami gandai, paskalos, nuogirdos. Eilėraščiuose „apie smegduobes“, „apie provinciją“ ironizuojamas lietuvių kultūros hermetiškumas, provincialumas, liguistas nacionalizmas, pasipūtėliška laikysena. Dekonstruojama viena patikimiausių ir stabiliausių XIX–XX a. lietuvių poezijos atramų – idiliška agrarinė pasaulėjauta: kaimo žmonės „visai kaip žmonės, tik širdies vietoj bulvė ar griežtis“. Poetas pasitelkia molio iškratymo iš kišenių, kaip savo ribotumo įveikos, metaforą“.