Ecce homo. Kaip tampama tuo, kas esi

Nietzsche’s figūra labai patraukli biografijų kūrėjams. Fundamentali ir patikima, mano galva, yra prancūzų filosofo Dalielio Halevy parašyta knyga „Friedricho Nietzsche’s gyvenimas“. Rusai ją išsivertė dar senuoju rusų raštu ir išleido 1911 metais. Autorius daugiausia pasakoja ir pateikia dokumentus: amžininkų liudijimus, laiškus. Rašo patraukliai, santūriai simpatizuodamas, Nietzsche’s mėgstamu „prancūziškuoju stiliumi“. Biografija, nepaisant jos ganėtinai rimtos potekstės, skaitoma kaip romanas. Ji nepaseno, nors parašyta prieš šimtą metų. To nepasakysi apie išverstas į lietuvių kalbą modernesnes Nietzsche’s biografijos versijas. Joachimo Köhlerio tyrime „Friedrich Nietzsche ir Cosima Wagner“ („Baltos lankos“, 2004) Nietzschę bandoma pritempti prie nūdienai tarsi aktualios marginalijų temos. Jis interpretuojamas kaip slaptas homoseksualistas, mylėjęs Vagnerį, o Cosimą Wagner laikęs tik konkurente. Faktų kaip ir nerasta. Veši rašančiojo fantazija. Kitoje, parašytoje Walterio Niggo, – „Friedrich Nietzsche. Regėtojas, pranašas, šventasis“ („Tyto alba“, 2001) Nietzsche interpretuojamas iš priešingos, sub specie aeternitatis, perspektyvos. Autoriaus žvilgsnis švelnus ir jautrus, siūlantis Nietzsche’s ligą traktuoti ne kaip jo asmeninę tragediją, o kaip neišsipildžiusio religinio likimo dabartinių laikų simbolį. Autorius vadina Nietzschę religiniu ateistu ir tikina, kad joks ateistas par excellence negalės iki galo suprasti Nietzsche’s.

Tačiau ką tik lietuviškai leidyklos „Apostrofa“ išleistoje Nietzsche’s filosofinėje autobiografijoje „Ecce homo“ (iš vokiečių kalbos subtiliai išvertė Rūta Jonynaitė) Nietzsche rašo: „po sąlyčio su religingais žmonėmis man norisi nusiplauti rankas. Aš nenoriu „tikinčiųjų“, manau, esu per piktas, kad pats tikėčiau savimi, aš niekada nekalbu miniai.“ „Realusis Nietzsche“ aistringai nori būti teisingai suprastas. Nietzsche – ne Kafka. Jis nesiruošia deginti savo rankraščių. Jis nepamiršta, kas jį supa. Jis sako matąs neatitikimą tarp jo paties užduoties dydžio ir amžininkų menkumo. Todėl jis jaučiasi nei išgirstas, nei pamatytas. Tai kam gi jis vis dėlto pasakoja: sau ar amžininkams? Ar gali išgirsti tas, kuris iki šiol nesiteikė girdėti? Ko gero, Nietzsche kreipiasi į palikuonis. „Ecce homo“ – mums skirtas tekstas.

Koks tas Nietzsche’s sukurtas „tikrasis Nietzsche“? Didžiąją „Ecce homo“ dalį sudaro jo paties parašytų filosofinių veikalų komentavimas, jų citavimas, tarsi pamatinių idėjų akcentavimas. Filosofas sumini beveik visas savo parašytas knygas. Ar lieka tekste koks nors Nietzsche’s pėdsakas, kuris parodytų „nerašantį Nietzschę“, kuris paliudytų, koks jis būtų buvęs žmogus, jei jam nebūtų buvę lemta tapti epochą sukrėtusiu autoriumi? Vargu ar tokį „nerašantį Nietzschę“ pasiseks tekste aptikti. Filosofo gyvenimas ima sutapti su jo mintimi. Jis negali žvelgti į save, savęs neinterpretuodamas. Kaip žmogus, Nietzsche mus pasitinka tarsi silpnas ir bejėgis, kartkarčiais kankinamas „smegenų skausmo ir sekinančio vėmulio“. Kita vertus, jis nė už ką nelinkęs šios savo negalios sutapatinti su savimi. Jis tvirtina, kad jam niekada nėra liguistai aptemęs intelektas, ir šmaikštauja, kad, jam apsilankius pas gydytoją, šis pasakęs: „Ne! Jūsų nervai čia niekuo dėti, tik aš pats esu nervingas.“

Gana neįprasti knygos skyrių pavadinimai. Pirmas skyrius „Kodėl aš toks išmintingas“ verčia suklusti: gal autorius tiesiog ironizuoja ar šaržuoja savo autoportretą. Tačiau, pasirodo, filosofas nejuokauja. Antras skyrius skamba ne ką geriau: „Kodėl aš toks protingas“, o trečiasis prasideda antrąjį papildančia gaida: „Kodėl aš rašau tokias geras knygas.“ Ir galiausiai ketvirtas pasiekia aukščiausią egzaltuotos savimonės tašką pavadinimu „Kodėl aš esu likimas“. Nėra įprasta taip šlovinti save ir savo kūrybos palikimą, net nepaisant to, kad tai galbūt yra tiesa. Būtent toks savęs šlovinimas ir leidžia suabejoti, jog tai tiesa. Kuo didesnis talentas, tuo iš jo laukiama kuklesnės laikysenos. Ar tas silpstantis socialinių konvencijų suvokimas neliudija artėjančios grėsmės – realybės jausmo praradimo?

Ar Nietzsche – vokiečių filosofas? Skaitydamas „Ecce homo“, imi tuo abejoti. Nietzsche žūtbūt bando įtikinti savo skaitytoją, kad su vokiečiais jis neturi nieko bendra: „Esu lenkų aristokratas pur sang, neturintis nė lašo blogo kraujo priemaišos, visų mažiausiai vokiško.“ Nietzsche’s teigimu, jis savo giliausiais instinktais esąs svetimas visam tam, kas vokiška, jo net virškinimas lėtėja kokiam nors vokiečiui esant šalia. Vokiečius jis vadina tiesiog pusgalviais. Keista, kad šitų nuolat pasikartojančių Nietzsche’s antivokiškų nuotaikų nepastebėjo tie jo interpretatoriai, kurie siejo jo filosofiją su nacionalsocializmo teoriniais šaltiniais. Filosofo raštai, kuriuose buvo tiek daug išsakyta atviros paniekos tautos vertybėms, kaip bandos instinktui, turėjo tarsi būti deginami nacistų laužuose šalia Freudo knygų. Freudas ir Nietzsche – abu domėjosi vien tik individu. Nietzsche nuolatos kartojo, kad jis esąs psichologas. Jį skaitys tik rusai, skandinavai ir prancūzai, pranašavo pats Nietzsche. Vokiečiai – tik iškraipys: iš jo „gigantiško likimo pagimdys pelę“. Nietzsche klydo. Apie jį Vokietijoje rašė Scheleris, Jaspersas, Heideggeris. Jaspersas lygino jo kūrybą su Dostojevskio egzistencializmu. Rusijoje Nietzsche pats jau buvo aptikęs Dostojevskį, kurį vadino „giliu žmogumi“ ir vieninteliu psichologu, iš kurio jis šį tą išmokęs“. Dostojevskis jam atlygino tuo pačiu: parašė savąją Nietzsche’s interpretaciją. Tačiau didžiausia dovana Nietzsche’i buvo iš Rusijos į Europą ir į jo gyvenimą atklydusi Lou von Salomé. „Ecce homo“ tekste jis ją prisimins – be pagiežos. Prisimins jųdviejų sukurtą muzikinį kūrinį „Himnas gyvenimui“. Tomas Sodeika, kadaise Atviros Lietuvos namuose aptariant Alfonso Tekoriaus atliktą naująjį Nietzsche’s veikalo „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ vertimą, šio muzikinio kūrinio įrašą buvo pateikęs filosofo gerbėjų dėmesiui. Muziką parašė pats Nietzsche. „Tekstas, – primygtinai pabrėžiu, nes apie jį paplitusi klaidinga nuomonė, – yra ne mano, tai įstabus jaunos rusės, su kuria tuomet bičiuliavausi, panelės Lou von Salomé, įkvėpimo vaisius“, – persergėjo jis savo skaitytojus. Nietzsche Salomé tekste įžvelgęs didybę, juo žavėjęsis, nes skausmas čia netapęs priekaištu gyvenimui. Jis pacituoja paskutines sukurtų posmų eilutes: „jei jau nebegali man duoti laimės, ką gi!nors kančią dar turi…“ Paskutinį sakinį Nietzsche išryškino.

Salomé neištekėjo už Nietzsche’s. (Vėliau ji bendravo su Rilke, paskui – su Freudu, tapo psichoterapeute.) Bet ji parašė puikią jo intelektinę biografiją. Žiauri ironija, pažymi vienas prancūzų kritikas rašydamas apie šią knygą, kad Nietzsche, kuris nuolatos nepakankamai vertino moteris, buvo intymiausiai suprastas būtent moters. Labai neakcentuodama jųdviejų asmeninių santykių (apie juos ji tylėjo iki pat gyvenimo pabaigos), ji įspėja visus būsimus Nietzsche’s biografus, kad, bandydami per išorinį Nietzsche’s gyvenimą suprasti vidinį jo pasaulį, jie geriausiu atveju tesugriebs išorinį, sielos apleistą, lukštą. Salomé rūpėjo ne Nietzsche’s liga ir ne jo gyvenimo faktai, bet jo mentaliteto unikalumas. Aiškindama šį unikalumą, iš Nietzsche’s biografijos ji išskyrė tik kančią ir vienatvę, kaip du svarbiausius dalykus. Tačiau pamatinį dėmesį autorė sutelkė į jų įveiką Nietzsche’s kūryboje. Ji cituoja patį Nietzschę, sakiusį, kad, lyginant žmogaus sielos pasaulį su architektūros modeliais, labiausiai jam aprašyti tiktų labirinto simbolika. (Vėliau labirinto ir ypač Nietzsche’s pamėgtas ausies labirinto metaforas filosofo meditacijose aptars Deleuze’as ir Derrida.) Nietzsche’s viduje, Salomé akimis žiūrint, įvairiausi talentai nuolatos nerimavo ir terorizavo vienas kitą: „Jis buvo didelių gabumų muzikas, mąstytojas, mąstęs nepriklausomomis kryptimis, religinių samprotavimų genijus ir apsigimęs poetas.“ Visų pirma, Salomé nuomone, Nietzsche buvęs gilus žmogus. Būtent norėdamas tai pridengti, Nietzsche nuolatos kūręs savo įvaizdžiui kaukę. Ji prisimena jų pirmąjį susitikimą Švento Petro bazilikoje Romoje. Ją nustebino ir, kaip ji pati sako, apgavo jo moksliška ir elegantiška povyza. Tačiau labai greitai ji sako supratusi, kodėl Nietzsche kūręs tokią išorinę kaukę. Ji pacituoja paties filosofo žodžius. Nietzsche manęs, kad vidutinybė yra laimingiausia kaukė, kurią gali nešioti mąstantis žmogus, nes masės ir vidutinybės nemano, jog tai yra kaukė. Veikale „Anapus gėrio ir blogio“ Nietzsche rašė: „Yra laisvų įžūlių protų, kurie norėtų slėpti ir neigti, kad jų širdys sudužusios, išdidžios ir nepagydomos; ir kartais netgi kvailiojimas yra skausmingo ir pernelyg tikro žinojimo kaukė. Iš čia kyla išvada, kad rodyti pagarbą „kaukei“, be reikalo nesigilinti į psichologiją, nebūti smalsiam yra subtilaus žmogiškumo ženklas.“ Kaip reiktų suprasti veikalą „Ecce homo“? Kaip Nietzsche’s paskutinę kaukę ar kaip bandymą papasakoti pačiam sau apie save, nusiėmusį visas kaukes? Nuspręs skaitytojas.