Džonatanas Livingstonas žuvėdra

„Džonatanas Livingstonas Žuvėdra” Niujorke buvo išleistas prieš 35-erius metus, 1970 – aisiais. Pirmasis šio romano vertimas į lietuvių kalbą atliktas dar ne laisvoje Lietuvoje – 1979 – aisiais, o  po dvejų metų jį išleido ir skaitytojams pateikė „Vaga”.

R. Bachas, pagal specialybę – lakūnas, grakščiai ir subtiliai atskleidžia skraidymo įmantrybes, tik šįkart nėra nė menkiausios užuominos apie lėktuvus, kaip, tarkim, jo romane „Palikę užuovėją”. Lėktuvu jam tampa spindinčios žuvėdros sparnai.

Pirmasis pasakojimo puslapis iš pirmo žvilgsnio niekuo nežavi – žvejai, jų valtys, jaukas žuvims, jūra… Atrodo, natūralu, jog tokioje aplinkoje sukiojasi žuvėdros – kūrinyje Pusryčiaujantis žuvėdrų Būrys įsilieja į pasakojimą taip paprastai, kaip „susivalgo” visas romanas.

„Nepamiršk, jog skraidai tam, kad valgytum”, - ištaria vieną dieną Džonatano Livingstono Žuvėdros tėvas savo sūnui. Ši frazė kūrinyje virsta kasdienybėje paskendusio, nieko nesiekiančio, nematančio tikslo gyvenime tiek žmogaus, tiek paukščio gyvenimo motto.

Tūkstančiai žuvėdrų krante, tūkstančiai alkanų žuvėdrų laukia maisto, tūkstančiai, nesugebantys pažvelgti giliau.

Ir vienišas paukštis, kuriam už maistą svarbiau – skraidyti, už žemę – kilimas į dangų, už kasdienybę – tobulybė… Tai – Džonatanas Livingstonas Žuvėdra.

Nors kūrinyje pagrindinis dėmesys sutelktas į paukštį – žuvėdrą, tačiau lygiagrečiai jos išgyvenimams, potyriams, mintims nesunku justi ištisą žmogaus vidinį, dvasinį gyvenimą. Paukštis žmogaus smegenimis? Žmogus ir paukštis viename? Gal paukštis žmogaus vardu ar žmogus –  paukščio kūne? Tai nėra taip svarbu, svarbu, kad tai – nepaprastas, mąstantis paukštis, siekiantis kažko daugiau, nei rūpi eiliniam jo būrio nariui.

Jis nepaprastas savo paprastumu.

Kaip neretai mūsų visuomenėje, taip ir herojui – Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai – tenka trauktis iš savųjų rato. Tiesa, jis dar bando tapti “normalia žuvėdra”, tačiau begalinis noras greitai, paslaptingai, elegantiškai, įmantriai judėti padangėje, troškimas išsivaduoti iš rėmų jo giminės žuvėdrų širdyse įžiebia neapykantą. Džonatanas yra išsiunčiamas į Tolimąsias Uolas be teisės grįžti atgal.
Vien todėl, kad buvo KiToKs.

“Geriau vienatvė, negu blogas draugas”, - teigia sena lietuvių liaudies patarlė. Didžiąja dalimi ją galima pritaikyti ir vargšui (taip lyg turėtų jaustis Atstumtasis) Livingstonui. Tik jis nesijaučia vargšas, anaiptol –  būdamas vienas, jis dar labiau įprasmina save.

Džonatano Livingstono nuolatinis savęs ieškojimas ir pažinimas, begalinis ėjimas į tobulybę ir save, atkaklumas ir ryžtas nudažo jo gyvenimą ryškiausiomis spalvomis. Netyčia sutikęs gyvenimo mokytoją, pats tampa tokiu kitiems.

Dar vėliau jo mokiniai tampa mokytojais, kurių tikslas – „siekti tobulybės ir ją skleisti”.

Žuvėdros kalba, esą Džonatanas jas lenkia tūkstančiu metų… Kodėl? Ar ne dėl to, kad pačios save įkalino pakrantės belangėje?

„Nugalėk erdvę – ir turėsi ČIA. Nugalėk laiką – ir turėsi Dabar”, - kartoja Laiminga Atstumtoji žuvėdra.

Atstumtas, bet laimingas. Paradoksalu? Galbūt.

O pats autorius knygą pradeda sakiniu, kuris taip pat neginčijamai tiktų ir išvadai: “Tikrajam Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai, gyvenančiam kiekviename iš mūsų.”