Dykumos angelas

„Žmonės vadino mane šių laikų šventąja, bet perskaitę šią knygą pamatysite, kad iki šventosios man dar toli“  – knyga žadėjo intrigą jau nuo pirmojo sakinio. Ką tokio padarė ši moteris, kad kiti laiko ją šventąja, o ji pati stengiasi šią nuomonę paneigti? Tiesą sakant, net perskaičiusi šią knygą, to iki galo nesupratau.

Donya, anglė, vėliau priėmusi musulmonų tikėjimą, neturėjo lengvos vaikystės. Despotė motina, tėvas, kuriam terūpėjo jo lėktuvai. Ji anksti pabėgo iš namų. Anksti susižavėjo musulmonų vertybėmis. Jos buvo tai, ko jai trūko, tai, ko trūko jos šeimai – palaikymo, vienybės, priklausymo vieni kitiems, galų gale – dėmesio, pagarbos ir meilės.

Ir dar – santykiai su musulmonais Donya‘i garantavo bent šiokį tokį turtą. Taip, ji buvo išnaudotoja. Taip, ji skaudino, suvedžiodavo ir pamesdavo jaunikius prie altoriaus. Ir ji anaiptol tuo nesididžiuoja. Tačiau tai buvo seniai. Ši knyga ne apie tai. Tai knyga apie tai, kuo ji tapo užaugusi. Dykumos angelu.

„Viskas prasidėjo nuo mandagaus pašnekesio su nepažįstama moterim autobusų stotelėje Karalienės Kelio gatvėje šiltą ir drėgną 1998 metų dieną.“ Atsitiktinai sutikta moteris, su sielvartu akyse stebėdama keturis Donya‘os vaikus, atskleidžia jai didžiausią savo sielos skausmą – jos dukrelę pagrobė jos vyras. Pagrobė ir išsivežė į Libiją.

Tą kartą abi moterys persimeta vos keliais sakiniais. Bet kirminukas jau įsigraužė į Donya‘os sąmonę. Ne, ji nepradėjo abejoti savo vyru, ar įtarinėti jį panašiais ketinimais (tik pažadėjo jam, kad jei šis sumanytų ką panašaus, ji vaikysis jį lyg keršto angelas – manau, jos vyras, pažinodamas savo žmoną, net neabejojo jos pažado svarumu). Ramybės Donya‘i nedavė klausimas, kaip kažkas galėjo pasielgti taip niekšiškai – atskirti motiną ir dukrą. Ir dar – kodėl ši moteris nenuskrenda pirmu reisu į Libiją?

Galbūt šie apmąstymai nugrimztų į užmarštį, jei šios moterys – vėl visiškai atsitiktinai – nebūtų susitikusios dar kartą. Padėtis nepasikeitė. Tik neatsargūs Donya‘os žodžiai „Nuvažiuosiu ir parvešiu tau Leilą“ apverčia viską aukštyn kojom.

Taip prasideda Donya‘os, visuomenėje ilgą laiką žinomos tiesiog Di slapyvardžiu, „vaikų grobikės karjera“. Ji, keturių vaikų mama, žinojo, kaip rizikuoja. Jei ją suimtų ar nušautų „misijos“ metu, ji pati būtų atskirta nuo savo vaikų. Ir ši grėsmė keletą kartų buvo tikrai reali. Tačiau jai sekėsi.

Ši knyga – tai daugybės skirtingų Donya‘os surengtų vaikų gelbėjimo misijų aprašymas. Knygynuose šiuo metu apstu tikrais faktais pagrįstų romanų apie tai, kokie žiaurūs yra musulmonai ir kokios žioplos – jiems vaikus gimdančios europietės. Ši knyga, nors tematiškai nėra stipriai nuo jų nutolusi, vis dėl to yra kitokia. Visų pirma dėl to, jog jos autorė nieko neteisia ir nesmerkia. Ji net nebando įrodyti, kad visi musulmonai – blogio įsikūnijimas, paprasčiausiai dėl to, kad ji taip nemano. Ji tiesiog gina motinos teisę būti su vaiku.

Tiesa, tarp knygoje pateiktų istorijų yra ir nepavykusių misijų. Yra ir tokių atvejų, kuomet paaiškėdavo, kad vaikas visai nenori grįžti pas motiną – dėl visai suprantamų, objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, ši jį mušdavo ar visiškai juo nesirūpindavo). Tačiau tai tik pavieniai atvejai, neturėję pernelyg didelės įtakos Donya‘os entuziazmui ir jos įsitikinimui savo veiklos teisingumu.

Musulmoniškos tematikos knygos šiuo metu labai populiarios. Daugelio jų paskirtis – įtikinti moteris, jog mišrios santuokos su musulmonais – blogas sumanymas. Donya tiesiog moko atpažinti ženklus, rodančius, jog vyras ruošiasi pagrobti judviejų vaiką, tačiau anaiptol neteigia, jog taip atsitiks kiekvienai. Atvirkščiai, savo gyvenimu su vyru, irakiečiu Machmudu, ji įrodo, kad tokios santuokos gali būti labai laimingos. Tačiau kelias į tą laimę veda per kultūrinių skirtumų pažinimą, įsisąmoninimą ir pripažinimą, o ne bandymą juos paneigti.