Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Dešimtasis ratas

Dešimtasis ratas Jody Picoult pristatoma kaip viena populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų, keliolikos romanų, sulaukusių didžiulio skaitytojų pripažinimo, autorė ir 2003 m. „New England Book Award“ laureatė. Kadangi premijų aureolėmis apgaubtų autorių lyg ir neverta per daug kritikuoti – mat jie jau savotiškai kanonizuoti, – tai nuorodos į „didžiulį populiarumą“ bene visada sukelia įtarimą (netikiu populiarumu kaip literatūrinio įvertinimo kriterijumi). Perskaičius „Dešimtąjį ratą“, klausimų ir abejonių kyla dar daugiau. Žinoma, autorės literatūriniai sugebėjimai ir intencijos čia niekuo dėti, ji, šiaip ar taip, literatūrinių tekstų rašymo bakalaurė ir edukologijos magistrė (įspūdingai derančios disciplinos!..). Jos kūrinys – profesionaliai suręstas psichologinio pobūdžio romanas, puikiai atspindintis ir perteikiantis vidutinių amerikiečių gyvenimo būdą, kultūrą ir mentalitetą, na, o jeigu skaitytojui tas būdas ir mentalitetas atrodo keistokas, o kultūriniai įpročiai netgi savotiškai sukrečia, – tai jau paties skaitytojo problemos. Ypač jeigu skaitytojas brendo vėlyvojo socializmo metais ir dar nelabai gerai žino, kas yra demokratija, žmogaus teisės ir komercinė kultūra.

Suprantu, kad šiais perdirbinių laikais įmanoma perrašyti viską – gatvės žargonui pritaikyti „Iliadą“, graikų mitus paversti kliedesiais, Biblijos pasakojimus – Disneyaus animacija. Bet kuriam galui visa tai daryti?.. Ar išsivysčiusio kosmopolitizmo bėda nebus ta, kad jis, kaip ir dirbtinai „vystytas“ socializmas, pasižymi siaubinga niveliacija ir vaizduotės stoka?.. Jeigu „Dešimtojo rato“ autorė troško atskleisti būtent tai, sakyčiau, jai pavyko. Betgi bijau, kad ne kiekvienas skaitytojas tokią potekstę supras, o tuo labiau – pritaikys sau. Dabar toks metas, kai literatūros sau „netaikome“, nes ji, kaip vartojimo objektas, turi prisitaikyti prie mūsų.

Bet visgi skauda širdį, ir gana, kai Dantės „Pragaras“ virsta siužetu apie „žmogų, apimtą gyvenimo pusiaukelės krizės ir iš naujo vertinantį savo pasirinkimus gyvenimo kelyje“ (p. 22), ir galiausiai net tampa komiksu, kurio siužetas turėtų suartinti tėvus ir vaikus. Man atrodo, kad tai siaubinga, ir tokį siužetą tikrai vertėtų nušauti, kaip kitados siūlė G. Radvilavičiūtė. Siužetiškumas tampa nemaža bėda literatūroje, ir blogiausia tai, kad, užuot suteikęs katarsį, kuris yra kiekvienos tragedijos palydovas, jis tiesiog atitinka primityvius emocinius vartotojo poreikius, pirmiausia – satisfakcijos troškimo įgyvendinimą, ir sukuria iliuziją, kad gyvenimas yra vartotojo kūrinys ir jo nuosavybė. O kurgi dievai, brangūs „Akropolio“ papėdžių maldininkai?.. Kurgi likimas?.. Erinijos ir eumenidės?..

Bet verčiau grįžkime prie siužeto. Romane pateiktame komikse „Nemirtingasis Aštrianagis dešimtajame rate“ Šėtonas pagrobia vidutinio amerikiečio dukrą (kam?.. panašu, kad tokie klausimai netenka prasmės), ir vidutinis amerikietis – Žmogus, galintis tapti Žvėrimi (aišku, tiesiogine prasme, nes perkeltinė perdėm sudėtinga ir neįdomi), – eina jos vaduoti kiaurai per devynis pragaro ratus, paplepėdamas su palydovu Vergilijumi, kuris primena senatvine silpnaprotyste sergantį „Simpsonų“ personažą. Viskas baigiasi gerai, Žmogus-Žvėris atranda save ir savo dukrą, Šėtonas su Vergilijumi išgeria kokakolos, o pragaro ratai – visai nebaisūs, keista, kodėl virš jų kabo užrašas „Palikite viltį, visi čia įeinantys“. Kelionė pragaru veikiau jau primena ekskursiją po dirbtinio siaubo parką. Ir dešimtasis ratas – fikcija; kurti atskirą pragaro ratą tiems, kas meluoja sau, manau, pernelyg didelė prabanga. Dante melagių neskirstė, ir gerai darė.

Kadangi komiksas – savotiškas romano veidrodis, bet jame atsispindintys veikėjai, deja, visai netikroviški, tenka atsigręžti į patį romaną: jis turėtų atskleisti, kuo gi komiksas skiriasi nuo realybės, o liguistai fantazuojanti vaizduotė – nuo kūrybiškosios. Danielis Stounas, komiksų piešėjas, yra savotiškas Aštrianagio prototipas, jo dukra Triksė – Šėtono pagrobtosios atitikmuo, o žmona Laura, Dantės „Pragaro“ dėstytoja, – viena iš antrame „Pragaro“ rate besikankinančių sielų. Masinei kultūrai būdinga sąvokų niveliacija: šiuo atžvilgiu reikėtų atskirti žmogiškumo ir žvėriškumo sąvokas kaip krikščioniškąsias, o ne suplakti kaip pagoniškąsias, nors toks suplakimas ir labai egzotiškai atrodo, pavyzdžiui, eskimų jupikų folklore („Žvėrys – tai tokie pat žmonės, tik neturi žmogaus kūno“, p. 37). Legendos liudija priešistorę, kūrimo pradžią, kūrinijos gimimą, bet dažnai neatsieja nuo „pirminio molio“ žmogaus kaip teisę rinktis turinčios ir pažinimo keliu einančios būtybės. Juk žvėriui, gyvuliui pažinimo kelias neduotas. Taigi kas yra Žvėris „Dešimtajame rate“?.. Šėtono simbolis?.. Pragaro vaiduoklis?.. Blogio metafora?.. Vargu ar verta taip manyti, nes komikse, kurį visgi tenka laikyti specifine romano dalimi su tam tikru prasmių klodu, radau tokį sakinį: „Pragare nėra metaforų, tik palyginimai“ (p. 59). Palyginimai neretai suponuoja netikrumo ir nepasitikėjimo jausmą. Nes yra daug nelygintinų dalykų (šiuo atveju neverta gretinti Dantės „Pragaro“ ir J. Picoult „Dešimtojo rato“). Stounų šeimos drama veikiau sietina su detektyviniais elementais papildyta psichologine proza, parašyta pakankamai profesionaliai ir intriguojančiai, kad būtų populiari ir rastų atgarsį ne tik intelektualų, iki panagių pažįstančių visus „Dieviškosios komedijos“ užkaborius, bet ir vidutinių amerikiečių širdyse. Pastarieji apie Dantę pirmą kartą išgirs iš „Aštrianagio“ komikso ir žinos, ką atšauti intelektualiam snobui. Bet patys „Pragaro“ nė už ką neskaitys – turbūt sukrės faktas, kad Dantės kūrybos dėstytoja nužudė dukters vaikiną, įtartą merginos išprievartavimu. Taigi, ponai, Dantę studijuoti pavojinga!..

Užtat žmogžudystė manęs nestebina – kai tokia siaura dėstymo medžiagos amplitudė, ką bedarysi. Štai pridėtų prie Dantės dar Cervantesą, dar Miltoną, kurio „Prarastajame rojuje“ irgi įspūdingas pragaro vaizdelis atsiveria... Bet gal nereikia. Kritikai Miltonui priekaištavo, kad jo Dievas primena puritonų pamokslininką, dangus sutvarkytas kaip Lordų rūmai, o pragaras – kaip anglų žemieji rūmai (parlamentas) (J. Ambrazevičius, J. Grinius, A. Vaičiulaitis, Visuotinė literatūra, 1991). Baisu ir pagalvoti, kas išeitų, jeigu ten įsiveržtų gaivalingi komiksų vėjai ir amerikiečių gyvenimo papročiai.

Gali atrodyti, kad peikiu „Dešimtąjį ratą“. Anaiptol – trokštu pagirti už tikroviškumą, siužetą, psichologinius niuansus, paauglių ir eskimų jupikų gyvenimo būdo atskleidimą, personažų autentiškumą. Bet juk literatūra ne visada siekia atspindėti gyvenimą. Ji kuria sąlygiškus pasaulius, kurie nepriklauso nuo mūsų gyvenimo įpročių, galbūt todėl mes taip stengiamės juos adaptuoti, perrašyti, pritaikyti šiai dienai. Tai liudija savotišką bejėgystę ir impotenciją – nesugebėjimą parašyti didžių kūrinių. Nes galbūt jie jau visi parašyti. Taigi belieka tik žaisti. Galbūt „Pragarui“ reikėtų dar vienuolikto ir dvylikto rato, o Miltono „Prarastajam rojui“ – dar vieno niekur neminimo Edeno. Tik kuriam galui?.. Žmogaus daugialypumui paliudyti?.. Bet jis žinomas nuo senų senovės – užtenka prisiminti. Na, o primiršusiems rašomi romanai. Tokie kaip „Dešimtasis ratas“.
Renata Šerelytė
2008-06-30
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2008
Vertėjas (-a): Irena Kupčinskienė
Puslapių: 352
Kodas: ISBN 978-9955-24-850-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą