Dekameronas

Ką žinote apie viduramžius? Tai, kad tuo laikotarpiu prisipažinti netikinčiu buvo tolygu mirties nuosprendžiui, gatves naktimis apšviesdavo ne žibintai, bet inkvizicijų laužai, o labai „prisidirbusieji“ nuodėmių atleidimą garbingai gaudavo pakloję dalį savo biudžeto indulgencijoms. Tačiau „tamsieji amžiai“ turi ir kitą, kur kas linksmesnę pusę, kurią, nepabūgęs grėsmingų pasekmių, apsiėmė nušviesti Džovanis Bokačas savo veikale „Dekameronas“.

„Dekameronas“- tai šimto įvairiausių novelių rinkinys su įrėminta kompozicija, kuri leido išvengti teksto padrikumo bei suteikti sodrų, subjektyvų koloritą kiekvienam personažui. Viduramžiais buvo itin populiarūs trumpi juokingi pasakojimai, vadinami facecijomis ar novelėmis. Jie buvo tarsi atsvara griežtoms religinėms normoms ir eidavo iš lūpų į lūpas kaip liaudies kūryba ar anekdotų pradininkai. Daugelis „Dekamerono“ novelių pagrįstos tikrais įvykiais, vykusiais Florencijoje ar netoli jos bei tapusiais puikiai visiems žinomais. Talentingas rašytojas sugebėjo išmoningai derinti aukštąjį poetinį stilių su sodria, netgi grubia šnekamąja kalba ir tai jo kūrinį padarė subtiliu humoru trykštančiu žmogiškosios komedijos vadovu.

Pagrindinė knygos siužetinė linija - labai paprasta ir suprantama. Septynios jaunos moterys ir trys vyrai palieka miestą ir pasitraukia į užmiesčio vilos ramybę, norėdami nors trumpam pamiršti siautėjantį marą. Visi jie - aukštuomenės atstovai, jų inteligencija, moralumas itin pabrėžiami. Kad nenuobodžiautų, jaunuoliai susitaria kasdien paeiliui papasakoti po vieną istoriją, ir taip dešimt dienų. Iš to ir kilo kūrinio pavadinimas („Dekameronas“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „dešimties dienų knyga“).

Šmaikščių novelių turinys nūdienos skaitytojus gali nustebinti, netgi šokiruoti. Čia itin atvirai atskleidžiamos viduramžiškos visuomenės degradavusi moralė, akį rėžiantys luominiai skirtumai, dvasininkų įžūlus piktnaudžiavimas padėtimi, pasitelkiant  aštrią ironiją, sarkazmą ir nuogą tiesą.

Ypatingas dėmesys skiriamas vieno iš santuokoje gyvenančio žmogaus „ėjimui į kairę“ ar dvasininkų susidėjimams su vienuolėmis. Kiekvienos novelės pradžioje yra trumpa jos santrauka. Pvz. „Lidija, Nikostrato žmona, myli Pirą; šis, norėdamas tuo įsitikinti, reikalauja trijų dalykų; Lidija išpildo visus tris; paskui Nikostrato akivaizdoj ji mėgaujasi su Piru, o Nikostratą įtikina, kad visa tai, ką jis mato, yra tik akių monai.“ arba „Žydas Abraomas, Žano de Ševinji, paskatintas, keliauja Romon į popiežiaus dvarą; pamatęs tenai dvasininkų ištvirkimą, grįžta į Paryžių ir tampa krikščioniu“.

Šių trumpučių istorijų, meistriškai įpintų į nuoseklų pasakojimą, esmė - ne moralizuoti, o suteikti malonumo skaitytojui, pakelti nuotaiką ir pagalvoti, kad pačiam, palyginus su novelių veikėjais, dar visai neblogai sekasi.

Mesero Licijaus namuose dažnai lankydavosi gražus skaistaveidis jaunuolis, vardu Ričardas. Kartą ir kitą pamatęs dailią, žavingą, padorią ir gražią šeimininko dukterį, aistringai ją įsimylėjo, bet slėpė savo meilę širdies gilumoj. Mergaitė atspėjo jaunuolio jausmus ir ne tik nesibaidė Amūro strėlių, bet ir jį taip pat karštai pamilo. Jie nežmoniškai panoro kada netrukdomi susitikti<...>.
Mergina jam tarė :
- Ričardai, tu matai, kaip aš akylai saugoma... Neišmanau, kokiu būdu galėtum pas mane ateiti..
Ričardas, jau daug apie tai galvojęs, tučtuojau pasakė:
- Katerina, mano mieloji! Vienintelis kelias - kad tu miegotum balkone, kurs išeina į sodo pusę: jei žinočiau, kad tu ten, be abejo, pasistengčiau įlipti, nors ir aukštai...
Rytojaus dieną, o buvo jau gegužės pabaiga, mergina ėmė skųstis motinai, kad pereitą naktį negalėjusi užmigti dėl baisaus karščio:
- Mamyte, jeigu tik tėvas leistų, aš mielai įsitaisyčiau lovytę balkone, kurs greta tėtės kambario, ten aš gulėčiau, klausydamasi lakštingalos giesmių, ir vėsumoj jausčiausi daug geriau, nei jūsų miegamajame. <...>
Mergina gavo leidimą ir jau kitą naktį atsigulė balkone. Kai viskas namie nuščiuvo, Ričardas kopėčiomis užlipo ant sienos, paskui, vargais negalais, užsirangė ant balkono, kur jį tykiai ir džiaugsmingai priėmė mergina. Į valias prisibučiavę, juodu sugulė drauge ir beveik kiaurą naktį mėgavosi, daugel kartų privertę suokti lakštingalą. Naktys buvo trumpos, malonumas didelis, o juodu ir nenutuokė, kad jau aušta. Įkaitę nuo savo pramogos jie užmigo niekuo neprisidengę - Katerina dešiniąja ranka buvo apkabinusi Ričardo kaklą, o kairiąją nusitvėrusi už tokio daikto, kurį moterys užvis labiausiai gėdinasi prie vyrų pavadinti tikruoju vardu...
Meseras, atsikėlęs ir prisiminęs, kur miega dukra, sumanė ten užeiti:
- Nagi pažiūrėsime, kaip lakštingala šiąnakt davė miegoti Katerinai!
Atitraukęs užuolaidėlę ir pamatęs jaunuolius, miegančius jau anksčiau pavaizduotu būdu, patyliukais nuėjo į žmonos kambarį, ją išbudino ir tarė:
- Kelkis greičiau, žmona, tavo dukrelė taip susižavėjo lakštingala, kad sugavo ją ir laiko rankoje!
Kai abu prisiartino prie lovos ir pakėlė užuolaidą, motina savo akimis pamatė, kaip jos dukra sugavusi laikė rankoje lakštingalą, kurios čiulbesio ji taip troško klausytis...“

Kad ir kaip kritiškai Bokačas vertintų to meto santvarką ir visuomenę, visgi pagrindinė „Dekamerono“ veikėjų gyvenimo varomoji jėga yra meilė. Meilė tėvams, kūniškoji, uždraustoji. Kartais jį pasiekiama gudrumu, šmaikštumu. Meilė sukelia nenuspėjamų kliūčių, kurias įveikti reikia neregėto sumanumo bei išminties. Protingieji visuomet sugalvoja kaip „suvystyti“ gobšuolius ar šmaikščiai atsikirsti į atšiaurią pastaba, net įtempčiausią situaciją paversdami pokštu.

Bokačo „Dekameronas“ dėl savo atvirumo bei net neužslėptos bažnyčios monarchų kritikos, ilgai buvo uždrausta knyga. Tačiau ji, atsiradusi tarp 1348 ir 1353 m., akimirksniu susilaukė neregėto populiarumo, tad dvasininkai, cenzūravę kelias dalis, buvo priversti šią knygą leisti vėl spausdinti. Lietuvoje sovietmečiu „Dekameronas“ taip pat buvo nepageidaujama knyga, moksleiviams buvo vos ne nusikaltimas ją skaityti. Tačiau dėl to ji sulaukė didžiulio susidomėjimo ir dabar tėvų lentynose dar galima rasti 1969 m. leidimą, kurį paslapčia skaitė visi ir skolindavo kaip kokią relikviją vieni kitiems. Paskutinis lietuviškas leidimas išėjo 1987 m.

„Gyvent galima tuo pat metu ir padoriai, ir linksmai“, teigia „Dekameronas“, pirmoji knyga, propagavusi hedonistinį mąstymą, todėl tokia artima net ir dabartinei visuomenei. Tai kūrinys, veikiantis kaip antidepresantas ir geros nuotaikos šaltinis, kai eilinį kartą „pakimba“ Internetas ar kaimynų šuniukas vėl pridaro ant kilimėlio prie jūsų durų...