Prieš daugelį metų, senais neatmenamais Maskvos olimpiados laikais, VU studentas Vytautas Landsbergis, Vytauto Landsbergio sūnus, prie vardo prisikabino raidę V. Tačiau šiandien daugelis jį vis dėlto vadina Landsbergiuku.
Prieš keletą dienų, gegužės 8-ąją, Rašytojų klube Landsbergiukas pristatė net tris naujas savo knygas. Pasakas vaikams „Briedis Eugenijus“, eilių knygelę suaugusiesiems „Debesys panašūs į žmones“ ir esė bei pokalbių rinkinį „Šisbeitas“. Pavėpsojau į jas ir išsirinkau viduriniąją – pigiausią ir ploniausią.
41 eilėraštis. Visus įdėmiai perskaičiau. Sugaišau beveik valandą. (Matyt, šiek tiek ilgėliau užtruko autorius juos rašydamas.) Skubos darbas. Nežinau, kas persekioja autorių, nuo ko jis sprunka, bet skaitytojo neapleidžia pirmasis įspūdis: eilėraščiai atsitiktiniai, gaisro, potvynio ar okupacijos metu paskubomis surankioti iš stalčių. Nors gali būti ir kitas paaiškinimas. Landsbergiukas – devynių amatų meistras: pasakininkas, poetas, režisierius, scenaristas, filmininkas, bardas, publicistas, internetinis apžvalgininkas ir penkių vaikų tėvas. O tokia žanrų maišalynė dažnai veda į kūrybinį chaosą. Tarpdisciplininiai menai dažniausiai primena pusiau skustą, pusiau luptą bulvę.
Koks trečdalis šios knygutės eilėraščių primena pasakaites vaikučiams, kitas trečdalis – eseistines pastabas. Cha, net keturiuose „eilėraščiuose“ autorius patogiai sėdi automobilyje ir spokso į: 1) fazaną, 2) sodą, 3) nuostabią Lietuvą, 4) Katedros stogą. Visi likusieji – angelologija arba evangeliniai sapnai...
O juk buvo laikai! Gerai atmenu V. V. Landsbergio 1989 m. poezijos PK „Pasakojimai apie namus“. Niūrus siurrealizmas, karščiuojanti maišto dvasia, kapota ir agresyvi kalba. Autorius tada dar nefilmavo garsenybių ir nerašė pasakų mažvaikiams. Bet paskui pradėjo. Ir tapo Landsbergiuku.
Mažne geriausias šių dienų oficialios lietuvių literatūros kritikas V. Sventickas teisingai moko: „Lyrika – trumpa kalba. Taip buvo ir bus. Eilėraštis: pasakyk glaustai, intensyviai, koncentruotai, nepasakok“ („Poezijos pavasaris 2007“, p. 259). Knygos „Debesys panašūs į žmones“ autorius pasakoja daug ir noriai. Todėl visiems laikams liks pasakininku Landsbergiuku, parašiusiu... ką? Aišku – „Rudnosiuką“.