Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 36 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Cinamonu kvepiantys namai

Cinamonu kvepiantys namai Birutė Mar: piligrimystės dienoraštis

Aktorės ir rašytojos Birutės Mar knyga „Cinamonu kvepiantys namai“ apibūdinama kaip 2003–2007 m. kelionių po Rytus dienoraštis. Pamenu, 2006 m. teko girdėti autorę pasakojant universiteto studentams apie savo keliones, o po metų išėjo ir knyga, kuri dabar jau išgraibstyta iš beveik visų Vilniaus centre esančių knygynų.

Prieš pradedant skaityti šią knygą, vertėtų žinoti, jog tai yra autentiškos dvasinės raidos fiksacija, todėl reikėtų atsisakyti reikalavimų, keliamų meniniam tekstui: čia nesiekiama sukurti meninės tikrovės, bet reflektuojamas savo sąlytis dieviškąja. Todėl ir kalbėjimas apie knygą reikalauja daugiau teologinių sąvokų nei literatūrologinių.

Skaitant dienoraštį galima justi, kad knyga parašyta žmogaus, patyrusio ypatingą būseną, kurią įvairių laikų mistikai vadina dvasiniu nušvitimu. Todėl visi, kurie gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą, ras šioje knygoje daug ką pažįstama. Beje, pačios autorės vartojama sąvoka „piligrimystė“ labiau nei kelionė tiktų apibūdinti knygai, nes tai yra būtent piligrimystės dienoraštis. Kur ta piligrimystė vyksta – nėra pats svarbiausias dalykas: „Piligrimystės tiks­las – ne rinkti įdomybes, paveikslėlius, prarado (Dievui paaukoto maisto) gabalėlius, skulptūrėles ar atvaizdus, o praplėsti akiratį, užjausti daugiau žmonių ir suminkštinti širdis... Piligrimystė turi būti tyli kaip akies užmerkimas. Juk visos šventos vietos ir visos piligrimystės yra jumyse“ (p. 178). Tokie pat piligrimai yra ir keliaujantys į Šiluvą jaunieji krikščionys, ir Prancūzijoje, ekumeninėje Taizė brolių bendruomenėje, besimeldžiantys, taip pat ir dvasinių intencijų vedami keliautojai į Indiją, kurią pamėgo daugelis Lietuvos žmonių. Jau nuo seno kai kurie lietuviai inteligentai, laikantys save nepritapusiais prie vietinės religijos, keliaudavo į Rytus, kad atgimtų ten dvasiniam gyvenimui. J. Ivanauskaitės pavyzdys rodo, jog paskui naujai atrandamas ir savas tikėjimas. Birutė Mar, kalbėdama universiteto studentams, skatino pasvarstyti, kuo yra tokie ypatingi Rytai, kad ten daugelio protas nušvinta, atradęs pagrindines gyvenimo tiesas, ir visas pasaulis pradedamas regėti kitaip. Egzistuoja toks posakis: „Ko ieškosi, tą ir rasi.“ Jau nuo XIX a. Rytai tapo europiečiams svajonėmis apipintos religijos kraštais. Dabartinėje mūsų visuomenėje ši tendencija pasidarė aktuali nuo J. Ivanauskaitės kelionių pradžios. Todėl ir vykstama ten su išskirtiniu dvasiniu nusiteikimu. Tokiu, koks iš tikrųjų turi lydėti kiekvieną piligrimą. Važiuodamas į Indiją, žmogus pasirengęs apsieiti be daugelio patogumų ir iškęsti tūkstančius kūniškų nepriteklių, bet tai daro vardan savo dvasinio pabudimo. O tai yra pirmoji sėkmingos piligrimystės sąlyga. Anot rusų formalistų, mūsų žvilgsnį tarsi nugula kasdienybės dulkės, ir pasaulį imame matyti automatiškai, tartum pro šalį. Ši įžvalga pritaikoma ne vien tyrinėjant literatūrą: kai ne inertiškai žvelgiame į pasaulį, o jį pamatome tokį, koks jis yra, atsiveria tikroji daiktų prasmė. Kitaip tariant, mes praregime. O praregėti lengviau tada, kai visas dėmesys sutelkiamas į to praregėjimo laukimą. Jautrumas ženklui ypač padidėja, kai esama neįprastoje vietoje, kur žvilgsnis dar netapo kasdieniškas. Tai antroji dvasinio pabudimo, piligrimystės sąlyga, piligrimystės, kuri turi pradžią, bet, kaip teigia visų laikų mistikai, gali niekada nesibaigti.

Būtent tokios piligrimystės pradžią ir vyksmą matome Birutės Mar „Cinamonu kvepiančiuose namuose“. Praregėjimo pradžia – pamatymas to, prie ko anksčiau nesustodavo žvilgsnis ir mintys, suvokimas, koks daugialypis yra pasaulis. Čia padeda neįprasta erdvė, dvasinis nusiteikimas, sielos pasirengimas priimti pamokas, kai nustebęs leidiesi į naują pažintį su kūrinija: „Jau pirmomis dienomis (kurios nors ir visiškai nereikšmingos, bet visados –­ savotiškas naujos kelionės kamertonas) mėginau priprasti (suprasti), kad esu, kaip tas aklasis, atsidūrusi spalvotame kitos šviesos pasaulyje“ (p. 14); „Kitos realybės (jau nuo pat pradžių – šventos, šventesnės, švenčiančios?) gūsiai užklups dar nespėjus nukeliauti į Putapartį... Lyg galinga uvertiūra, užplūstanti kontrastingiausiais garsais ir ritmais, gėlių ir mėšlo dvelksmu“ (p.15).

Paprastai piligrimas turi dvasinį mokytoją, vieną ar kelis, kurių žodžiai dvasinę kelionę dar labiau įprasmina, suteikia jai kryptį. Birutės Mar kelyje tai Satja Sai Baba, kuris neatsitiktinai sušmėžuodavo dar prieš kelionę: „Satjos Sai Babos iš Putaparčio nuotraukos (kurias retsykiais pamatydavau pas ką nors namuose), nugirstas vardas, istorijos – prieš pirmąją kelionę viskas buvo dar labai tolima“ (p. 12). Gyvas dialogas užsimezga, kai po sekinančio laukimo šventykloje to paties Satjos Sai Babos, užsukus į skaityklą atsitiktinai atsiverčiamas jo knygos puslapis prabyla kaip atsakymas į keleivės jausmus: „Tau nereikia eiti į šventyklą ar bažnyčią, visa žmogaus veikla turi tapti judančia šventykla“ (p. 45). Šis mokytojo prabilimas suvokiamas kaip stebuklas: „Ta citata laiku ir vietoje: atsitiktinumas, sutapimas? Ar balsas nematomo, bet jau imančio kartu keliauti herojaus, pakeleivio? (...) Šiaip ar taip, staiga tapo ramu. Vadinasi, galima ir neiti šventyklon, vadinasi, leidžia?“ (p. 45–46). Tokie sutapimai nuolatos lydi piligrimą. Dvasinių mokytojų citatos skaitomos kasdien ir apmąstomos. Anksčiau paviršutiniškai suvoktos tiesos, sinchroniškai sutapdamos su esamuoju dvasiniu pasirengimu, atsiveria visa savo gelme. „Cinamonu kvepiantys namai“ yra kupini kitų autorių pamokymų, minčių, atskleidžiančioje religinį, filosofinį reiškinių matmenį: „Dievas – šaknis, iš kurios atsiranda visų būtis. Geriausia yra visų pirma mylėti Dievą, mylėti jį iš visos širdies. Tada jūsų meilė savaime apims įvairius individus“ (p.47); „Jei nežinotum, kad paukščiai skraido, jų sparnų plazdėjimas irgi atrodytų stebuklas“ (p. 134). Stebuklo motyvas lydi visą piligrimystės dienoraštį: paslaptingas cinamono kvapas, atklydęs iš nežinia kur ir užuodžiamas tik pačiai piligrimei, nelauktas Babos pasirodymas stotyje, likus keletui minučių iki autobuso išvykimo, lyg asmeninis dievybės atsisveikinimas, neįprasti mūsų mentalitetui pasirodymai: „kiekvienais metais vasario mėnesį vykstančios Šivaratri šventės metu tiesiog iš Sai Babos burnos išnyrantis kiaušinio formos auksinis lingamas (beformis, kiaušinį primenantis Dievybės simbolis hinduizme)“ (p. 74).

„Cinamonu kvepiantys namai“ – savo žanrą puikiai atitinkanti knyga. Skaitytojo vaizduotę kursto neįprasti, atspindintys vietos koloritą įvykiai, vaizdai, kurie dalyvauja piligrimystės procese, – viskas, net kelio stulpai, aprašinėti sentencijomis, pavyzdžiui, „Meilė yra rožė“; „Prisirišimas yra spygliai“; „Rožės be spyglių nebūna“; „Nuskink rožę, nepaliesdamas spyglių“ (p. 29). Ten visi kambariai be langų; atsitiktinis žmogelis gatvėje įperša kambarį, kuris, netikėtai paaiškėja, yra su langu, tik pro jį matyti... šventyklos vidus. Kaip ir pačioje piligrimystėje, taip ir jos aprašyme turi būti kas nors, kas atkreiptų dėmesį, patrauktų. Knygos populiarumo priežastis, lyginant su kitomis tokio žanro knygomis, slypi daugelyje dalykų. Pirmiausia – ką tik minėtas neįprastas, todėl labai viliojantis koloritas – Lietuvoje vis nesiliaujama žavėtis Rytų kultūromis (pažvelgę į savo buitį tikrai rasime bent vieną rytietišką atributą – smilkalus). Autorė suprantamai, bet pernelyg ir nesuprimityvindama atskleidžia sudėtingas dvasines patirtis; autentiškos, pačios autorės darytos nuotraukos padeda dar labiau įsijausti į kelionę, tapti mažu jos dalyviu. Knygelė yra įdomiai apipavidalinta. Tie, kurie pamilo menininkę per šią knygą, tikriausiai susigundys paskaityti ankstesnę jos kūrybą (ar bent japoniškų dienoraščių knygą „Kokoro“, 1999 m.), o jos poezijos gerbėjai tikriausiai šiame dienoraštyje nesunkiai ją atpažins, nes jį su poezija sieja intymus kalbėjimo tonas, nuoširdumas. Keletas į šią knygą įlietų eilėraščių neiškrenta iš konteksto, o puikiai papildo, padeda atskleisti pasiektus dvasinio suvokimo lygmenis:


nupirkti pieno visoms elgetoms moterims
priešus mintimis apkabinti, iš tolo linkėti ramybės
(nes nėra draugų nei priešų – tik mokytojai)



Taigi tie, kurie niekada dar nekeliavo piligriminės kelionės, galbūt, perskaitę Birutės Mar knygą, suvoks jos specifiką ir patys pajus būtinybę į tokią leistis, kad ir į Šiluvą ar naujai atrastą savo kasdienybę, o tie, kurie jau grįžo, joje ras tai, ko galbūt neužrašė popieriuje, tačiau „kas dar ilgai skaidriai aidi viduje it kamertonas“.
Sima Burkšaitytė
2007-11-05
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Kronta
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą