Būgno oda

Apie ką: Į Vatikano kompiuterinę bazę įsilaužia kompiuterių piratas. Jo tapatybės nustatyti nepavyksta, tačiau pėdsakas veda į Seviliją. Tad į šį miestą  siunčiamas specialusis Užsienio reikalų instituto (URI) agentas Lorencas Kuartas – toks tarpinis variantas tarp dvasininko ir kario. Lorencas Kuartas netiki ką nors daugiau egzistuojant dangaus aukštybėse, religija jam – tam tikra disciplina, kurios jis laikosi, kuri jį drausmina, kurios vėliavą jis sąžiningai ir ištikimai gina.

Tad šis tamplierius pasiunčiamas į Seviliją išsiaiškinti kompiuterinio įsilaužėlio, kurį Vatikanas „pakrikštijo“ Mišparais, tapatybės.

Atvykęs į Seviliją Kuartas randa spalvingą kompaniją – atšiaurių, konservatyvų, užsispyrėlį kleboną; ant Kuarto nuo seno dantį griežiantį arkivyskupą; vienuolę – restauratorę Grisę Marsalą; seną aristokratę Krus Bruner; gražuolę jos dukterį Makareną, šios vyrą klestintį bankininką Penčą Gavirą. Visi šie žmonės (taip pat ir keletas kitų) šiokiu ar tokiu būdu yra susiję su vienu ir tuo pačiu Sevilijos objektu – Ašarų Dievo Motinos bažnyčia – kuri, kaip savo elektroninėje žinutėje rašo Mišparai, žudo, kad apsigintų.

Taigi atvykęs į Seviliją Lorencas Kuartas suvokia, kad jam teks ne tik aiškintis, kas yra Mišparai, bet ir tirti dar kelias paslaptingas istorijas.

Ilgainiui paaiškėja, kad Ašarų Dievo Motinos bažnyčia, o tiksliau – žemė, ant kurios ji stovi, labai domina bankininką Penčą Gavirą. Tačiau taip paprastai kaip Vilniuje senų pastatų Sevilijoje sunaikinti neišeina – Penčas Gavira geidautų bent oficialiai išlikti „švarus“. Tad bažnyčios reikalą paveda savo patikėtiniui Perechiliui. Viskas būtų gal ir neblogai, jei šis galėtų ramiai praeiti pro kazino – iš visų Gaviros duotų pinigų Perechiliui po apsilankymo lošimo namuose lieka tokia apverktina suma, kad jis teišgali nusamdyti gana keistą kompaniją – apsišaukėlį advokatą storulį doną Ibrahimą, boksininką – toreadorą Mėmį iš Mentaletės ir jau gerokai „apvytusią“ flamenko šokėją ir dainininkę Meilutę Punjales. Žodžiu, tris nevykėlius.

Tačiau bažnyčios „gynėjų“ gretos – ne menkesnės. Tai – Grisė Marsala, amerikietė vienuolė, restauruojanti bažnyčią, aristokratės Krus ir Makarena Bruner bei, be abejo, bažnyčios klebonas tėvas Priamas Feras – niūrus, užsispyręs ir nevalyvas seniokas. Jie gina bažnyčią, nes ši kadaise buvo pastatyta ant Bruner šeimai priklausančios žemės su sąlyga, kad kiekvieną ketvirtadienį čia bus laikomos mišios. Nes nugriovus bažnyčią netenkama ir dalelės dangaus.

Lorencas Kuartas susiduria su priešiškumu, kai bando išsiaiškinti Mišparų tapatybę, išgirsta tragišką kapitono Ksaloko ir Karlotos Bruner meilės istoriją ir vis labiau painiojasi žaviosios Makarenos skleidžiamuose keruose. Tačiau jis yra karys, į Seviliją atvykęs su užduotimi. Ir nė minutei neleidžia sau to pamiršti. Beveik.

Blogai: Ilgainiui pradeda erzinti Kuarto tobulumas – jis aukštas, išvaizdus, elegantiškas, profesionalus, bebaimis ir toks tobulai susivaldantis, kad ima darytis nebepanašus į žmogų (juolab kai horizonte nuolat šmėžuoja tokia moteris, kaip Makarenka Bruner). Ralfas de Brikasaras (C. McCullough „Erškėčių paukščiai“) pasiduoda savo aistrai, Liudą Vasarį (V. Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly“) plėšo vidiniai prieštaravimai, Klodą Frolo (V. Hugo „Paryžiaus katedra“) aistra Esmeraldai verčia elgtis beprotiškai ir nežmoniškai, o štai Lorencas Kuartas verčiau trenks kumščiu į akmeninį suoliuką, nei sulaužys duotus įžadus. Tačiau net ir Kuartas nėra geležinis – teisybę sako prancūzai: cherche la femme.

Taip pat gali kliūti kiek sausokas pasakojimo stilius.

Gerai: Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši knyga – tik pigus „Da Vinčio kodo“ sekimas: krikščionybės paslaptys, bažnyčia, superherojus ir gražuolė jo talkininkė. Nieko panašaus. Paralelių reikėtų ieškoti ne D. Brown‘o, o A. Dumas kūryboje. Pasak anotacijos, būtent šis rašytojas yra didžiausias autoritetas A. Pérez – Reverte, jo knygų knyga – „Grafas Montekristas“, o visos jo romanų moterys truputį panašios į Miledi...

Taigi. Vietoj krikščionybės „paslapčių“ gausite detektyvą su visa puokšte „pirmo plano“ personažų bei keletu ne mažiau spalvingų „antraplanių“ figūrų. Gausite kiek netradicinį kunigą – karį. Ir, be abejo, intrigą bei netikėtą istorijos atomazgą. Nes imsite įtarinėti Mišparais esant kone visus romano personažus.

Ir, negalima neatkreipti dėmesio – ši knyga – tiesiog odė Sevilijai. Vienam iš tų amžinųjų miestų, kuris stovėjo ir stovės ilgus šimtmečius. Nesvarbu, kokių žmonių – angeliškai gerų ar visiškų niekšų – likimus užmarštin plukdytų plačioji Gvadalkivyro upė.